Ailas

17.

Tamsūs šešėliai bailiai gūžėsi patalpos kampuose, triukšmo apkurtinta maža pelytė netyčia kliudė spąstus, šie spragtelėjo, įkalindami pilkakailę geležiniame narvelyje. Ji necypė ir nesistengė ištrūkti - žinojo, jog vos tik galės, šeimininkas ją išvaduos. Išsigandęs voras susisuko į savo tinklą it į minkštą antklodę. Rūsyje įrengtas kambarys aidėjo nuo vaikino riksmų, kuriuos bandė užgožti sunkūs vidutinio amžiaus vyro atodūsiai. Niūri patalpa, apšviesta tik raudonai mirksinčia šviesele šalia lovos, slėpė daugybę paslapčių. Ji regėjo daugiau kankinimų nei bet kuris gyvas karo veteranas.

- Maldauju, pasigailėk! - užkimusiu balsu paskutinįjį kartą suriko jaunuolis, sulaukdamas dar vieno smūgio.

Nuo pat vaikystės vaikinas žinojo, kad toks yra jo likimas, kad nieko negali pakeisti. Iš pažiūros, jiedu su broliu mėgavosi tobulu gyvenimu: neskaičiavo pinigų, galėjo užsiimti, kuo tik nori, pirkti, ką panorėję, keliauti po pasaulį negalvodami, ar kelionės pabaigoje išgalės nusipirkti maisto, kartu su tėvu gyveno dideliame name užmiestyje, buvo protingi, vyriausiasis jųdviejų brolis net įstojo į prestižinį užsienio universitetą, po ko nutrūko ryšys. Svetimi žmonės matė būtent tai - du laimingus paauglius, rodančius savo kaprizus. Deja, tiesa buvo kiek kitokia.

Vyresnėlis pabėgo iš namų, vos sulaukęs aštuoniolikto gimtadienio. Tėvas su savo pavaldiniais bandė surasti vaikiną, bet radę nusprendė palikti jį ramybėje. Kodėl? Niekas apie tai nekalbėjo, niekas nežinojo priežasties. Tėvas slėpė tai nuo sūnų. Vidurinysis brolis buvo tėvo numylėtinis. Jam nereikėjo prašyti, pakako pasakyti, ko nori, ir dienos pabaigoje rasdavo tai ant savo lovos. Augęs be motinos, nepažįstantis švelnumo ar meilės vaikinas nesistengė elgtis su žmonėmis maloniai. Priešingai - kartu su draugais siautėjo mieste, ne kartą sunkiai sužeidė praeivius, gaudė benamius gyvūnus vien tam, kad galėtų nusukti jiems galvas.

Būtent dėl kitos gyvybės nepaisymo tėvas jį ir mylėjo.

Ant savo kambario grindų besiraitantis, antrankiais prie radiatoriaus prirakintas jaunėlis buvo kitoks, jis buvo šeimos gėda. Visą gyvenimą ieškantis progų kam nors padėti, nesavanaudiškai atlikti gerą darbą vaikinas, savomis akimis regėjęs mamos mirtį, kai jam buvo vos dešimt, buvo užsisklendęs savyje. Jam nereikėjo naujausio modelio išmaniojo telefono, madingiausių sportbačių ar naujos kuprinės kas pusmetį. Jis nekovojo dėl didžiausio miegamojo name, tik paprašė, kad vienas iš kelių rūsio kambarėlių būtų apšiltintas ir paruoštas naudojimui. Jis niekam nesimeilino, nebendravo su bendraklasiais, nevyko į klasės išvykas, nesistengė susirasti draugų. Viskas, ką per dienų dienas vaikinas darė, kai nereikėjo eiti į mokyklą, tai nieko. Jis niekur neišeidavo, nieko nematė ir stengėsi nesusitikti su žmonėmis. Užsidaręs kambaryje mokėsi, grojo gitara, stengėsi piešiniuose pavaizduoti pabaisas, kurias sapnuodavo naktimis, vykdė tėvo reikalavimą sportuoti.

Užsimerkęs vaikinas sukando dantis. Kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje? Brolis Darkas pasiūlė pabėgus iš pamokų pasilinksminti. Nors brolių suvokimas apie tai, kas linksma, o kas ne, ir skyrėsi, kartais jiedu sugebėdavo rasti veiklos, tenkinančios abu. Šįkart tai buvo nuo vaikystės pamėgta ledainė ant triaukščio namo stogo. Deja, kažkas pranešė apie šį menkutį nusikaltimą tėvui ir vyras atvyko pasiimti dviejų paauglių. Nukentėjo, kaip visada, tik Delanas. 

Darkas sulaukė pliaukštelėjimo per pakaušį ir buvo išsiųstas atgal į pamokas, o jo brolis ne itin meiliai parvestas namo. Grubiai suėmęs už žasto vyras nusitempė vaikiną rūsin, surakino jo rankas, parklupdė ant kelių. Vis kartodamas, kad Delanas privalo paklusti, tėvas papilkėjusiomis akimis žvelgė į sūnų. 

Ar dėl tokių potyrių suaugusieji ir išžudo savo šeimas?

Tamsių akių savininkas nužvelgė verkiantį vaikiną. Augalota figūra iš viršaus stebėjo besiraičiojantį kūną, svetima agonija kėlė keistą pasitenkinimą. Pats to nesuvokdamas, valdomas neaiškios jėgos vyras ištiesė plaštaką Delano link. Nugara žemyn nuo kaklo iki juosmens brūkštelėjo kairiąja ranka, delnu nuvalydamas dalį skysčio, kruvinus pirštus kruopščiai nulaižė. Rausvu apsiaustu pasidengę balti dantys sublizgo prietemoje. Atsitraukęs vyras patenkintas atsiduso.