Ailas

14.

Atsibudęs Lokis kurį laiką gulėjo nejudėdamas, besistengdamas suprasti, kas jį prižadino. Miegojo prastai, nes bijojo svetimuose namuose išjungti šviesą, įtarė, kad kam nors iš vietinių gyventojų gali kilti minčių užbaigti svečio gyvenimą. Negalintis atsipalaiduoti vaikinas išliko budrus visą naktį, tačiau iki pat ryto galėjo ramiai snūduriuoti, vėliau ramybę sutrikdė ir iš jautraus miego pažadino kažkoks pasikeitimas aplinkoje. Po kelių minučių nusprendė, kad tai buvo tylūs, neaišku iš kur sklindantys balsai. Atsisėdęs lovoje vaikinas apsidairė po kambarį, žvilgtelėjo į duris, ant kurių prieš eidamas miegoti užklijavo popierinę lipnią juostelę. Ji buvo sveikut sveikutėlė. Regis, niekas nebuvo užėjęs. Jaunuolis sukrizeno. Jį laiko kvailu, tačiau patys neateina patikrinti, ką jų namuose viešintis žmogus veikia kambaryje, įsijungęs šviesą visą naktį?

Išlipęs iš lovos, išjungęs šviesas ir pasirausęs savo lagamine nuėjo į dušą, grįžęs paklojo lovą, susirinko išmėtytus daiktus, pažvelgė į vaizdą pro kambario langą, į kurį vakare neatkreipė dėmesio. Kieme buvo tuščia ir beprotiškai ramu. Tarsi jis būtų atsidūręs seniai žmonių negyvenamoje teritorijoje. Medžiai tingiai judino šakas pagal silpno vėjelio diktuojamą ritmą, tolėliau pakabintas šviesių spalvų hamakas siūbavo kartu su ten įsitaisiusiu rainu katinu. Nuo vartų namo link bidzeno šuo, neseniai išlydėjęs šeimininką į darbą. Iškišęs ilgą rausvą liežuvį tarsi rodė pasauliui, jog jis savo namuose yra valdovas. Obuoliai, naktį nukritę nuo apsunkusių šakų, laukė, kol bus sugrėbti, agrastų krūmas, pasipuošęs uogų karoliais, kantriai dalijosi saulės spinduliais su šalia augančiais narcizais, besitikėdamas, jog greitai bus išvaduotas. Neseniai nupjauta žolė atrodė it purus kilimas, ant kurio pro langą antrame namo aukšte žvelgiantis Lokis užsinorėjo prigulti. 

Beveik valandą prasėdėjęs kambaryje vaikinas nusprendė išeiti apsidairyti. Tuščias koridorius, tylūs namai, tik kelių žmonių balsai, besivaidenantys Lokiui, ir laiptai žemyn.

Lėtai ir atsargiai, tarsi įsilaužėlis, besistengiantis pabėgti nuo anksčiau nei įprastai grįžusių namo savininkų, Lokis nusileido į pirmąjį aukštą. Besidairantis aplink vaikinas praėjo erdvią svetainę ir pateko į virtuvę, iš kurios sklido balsai. Vos jaunuoliui žengus žingsnį į virtuvę visi iki tol kalbėjusieji nutilo. Sofija ir Markas valgė, Dantė, Timas bei Nikas žiovavo ir apsimiegoję trynė veidus, Taileris ir Teiloras kivirčijosi. Susiraukęs Edvardas barškino klaviatūrą, jo pirštai judėjo taip greitai, kad Lokiui net apsvaigo galva.

- Pusryčiai ant spintelės prie sienos, - dėmesį į save atkreipė Leonardas. - Kavos, arbatos?

Užkimusiu balsu Lokis pasisveikino, paėmė lėkštę, įsidėjo maisto, įsipylė šalto vandens į stiklinę, o tada prisėdo prie didelio apskrito stalo, akivaizdžiai pritaikyto didesnėms žmonių grupėms.

- Važiuoti turėtų Sofija, Dantė, Nikas, Markas ir Teiloras su Lokiu. Timas ir Taileris lieka namie, neturime, kuo jų pakeisti, teks suktis iš padėties kaip nors kitaip, - susimąstęs vyras, stebintis skaičius kompiuterio ekrane, peržvelgė visus virtuvėje esančius individus. - Dar ir Markas su Niku negali vykti dėl sužeidimų...

- Aš taip pat patenku į šį sąrašą. Atleiskite, bet kelionėje iš manęs nebus jokios naudos, - nusišypsojo Lokis, nusprendęs, kad tokio pasiteisinimo turėtų pakakti. - todėl nevyksiu.

- Leo, būtent dabar yra ta akimirka, kai tau įsikišus mano nerimas būtų priverstas slėptis kamputyje, bet tu tyli... Ar tai reiškia, kad tu jau pasiduodi? - sunerimęs, susiraukęs, stipriai spaudžiantis kompiuterio pelytę rankoje Edvardas negalėjo patikėti Lokio drąsa ir kvailumu.

Įkliuvęs Ofigo valdžiai, sukėlęs nemalonumų jo šeimai ir suerzinęs brolį vaikinas tikėjosi apmauti Edvardą ir vyrui tai labai nepatiko. Jis žinojo, kada jam meluojama, turėjo gerą nuojautą, jei prieš jį stovintis individas ką nors slėpdavo arba neatskleidavo tiesos. Be to, tylus balselis į jo ausį vis pasakydavo, kas blogai su ką tik išgirsta istorija. Tas pats balselis nebekuždėjo, jis tiesiogine šio žodžio prasme klykė vyrui į ausį, kad Lokis meluoja, kažką nutyli, turi savų kėslų ir Sofija jam ne tik susidomėjimo verta gražuolė, bet ir naudingas įrankis. Tiesa, balselis negalėjo suprasti, dėl ko meluoja vaikinas, kokia yra tikroji tiesa, kam jam reikia Edvardo dukros.