Ailas

15.

Susmukusio Lokio kūno dunkstelėjimas į grindis prižadino jautriu miegu miegantį Niką. Vaikinui sujudėjus Dantės galva nuslinko nuo šilto peties ir skaudžiai susidūrė su  stalu. Vis dar neprasibudinęs Nikas nekoordinuotais judesiais mėgino sugauti atsipalaidavusį kūną, tačiau tik pablogino padėtį. Netyčiomis kliudęs kėdę nuspyrė ją šalin, taip Dantė atsidūrė ant grindų. Pajutęs pakartotinį smūgį, ant žemės sėdintis jaunuolis apsidairė.

- Kas čia nutiko? - nustebęs į du blondinus, iš kurių vienas gulėjo be sąmonės, stiprėjosi Dantė.

Sofija atlaidžiai šyptelėjo, Markas nusikvatojo, o Sebastianas kilstelėjo antakį. Vaikinai pramiegojo visas linksmybes.

- Kaip matai, mūsų draugas spyriojosi, tad teko... Išmėginti kitus įtikinėjimo būdus, - plačiai nusišypsojo Sebastianas.

Abejodamas, ar stiprų smūgį galvon galima vadinti įtikinėjimu, Dantė linktelėjo.

- Išties, juk Lokis teisus... Nei vienas iš mūsų neprivalo vykti į šią kelionę. Tai pavojinga, sunku, kodėl mes turėtume aukotis dėl jų? - balsiai susimąstė Teiloras.

- Nes tai naudinga ir mums. Jūs įgysite daugiau patirties, mes turėsime svarbios informacijos, kurios norės visos keturios priešininkų pusės.

- Keturios? - žiobtelėjo Markas. - Maniau, šis karas vyksta tarp trijų...

- Iš esmės, ir yra trys pusės. Bet mūsiškė skyla į dvi dalis: Ofigą ir Izopą, - paaiškino Sofija, geriausiai iš visų jaunuolių prisimenanti istoriją. - Izopai siekia to paties, dėl ko ir Ofigo agentūra iš pradžių buvo įkurta. Deja, šios dvi pusės nusprendė geriau pakariauti tarpusavyje nei sujungti jėgas ir įveikti bendrus priešus.

Užsispyrusiai kelis kartus pakartojęs, kad nemano, jog tai gera mintis, Teiloras sulaukė tylaus, tačiau įsakmaus balso atsakymo.

„Jei nemanai, kad tai gera mintis, nekeliauk kartu. Net jei išvyksiu tik su Sofija ir Lokiu, aš tai padarysiu," - tarsi iš niekur, bet visur nuskambėjo nematomo pašnekovo žodžiai.

- Pasirodyk! Nesiteisinsiu tam, kurio nė nematau, tad išlįsk arba nutilk, - susiraukė Teiloras.

„Aš priklausau Leonardui, tik jis gali man nurodinėti. Kas tu, pienburni, toks, kad paklusčiau tau?" - iškėlė klausimą vis dar nepasirodantis kalbėtojas. Vaikinui nulenkus galvą tęsė. - „Būtent, jaunikli, tu esi niekas. Todėl jei kokia varlė ir prarytų tave netyčiom, nei vienas nenukentėtų. Tiesą sakant, niekas net nepastebėtų."

Teiloras giliai įkvėpė. Tai buvo stiprus smūgis iš pasalų. Nuo vaikystės didžiausia jaunuolio baimė buvo vienatvė. Jis bijojo, jog mylimi žmonės jį paliks, pamirš, atsisakys. Jam atrodydavo, kad kiekvienas išsiskyrimas yra paskutinysis. Tad Teiloras bijojo supykdyti draugus, įžeisti tetas ir dėdes, įskaudinti tėvus ar brolius, nenorėdamas suteikti jiems preteksto nusikratyti vaiku. Nors Teiloras ir suaugo, virto stipriu jaunu vyru, mintis apie galimybę likti vienam jį gąsdino labiau nei mirtis.

Puikiai suprasdamas, kad kiekybė nereiškia kokybės, jis stengėsi įvykdyti tai, kas įprastam praeiviui atrodytų neįmanoma - patikti visiems. Vaikinas bandė padėti, palaikyti visus, kuriems to tuo metu reikėjo, mėgino užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie akivaizdžiai rodė - jiems jo paprasčiausiai nereikia, stengėsi pritapti prie visų. Žinodamas, kad kada nors vis tiek liks vienas, vaikinas darė viską, kas įmanoma, kad tik aplink jį susiburtų kuo daugiau žmonių.

Ir galiausiai vis tiek visada likdavo vienas.

Kambaryje susibūrusi grupelė buvo išimtis. Dar prieš jam gimstant broliai Edvardas ir Leonardas buvo artimi tėvų draugai, o panašaus amžiaus jaunuoliai, augę su Teiloru, buvo tarsi broliai ir sesutė. Mažoji sesutė Sofija, veik visą laiką buvusi vienintele mergaite berniukų gaujoje. Tik jie visuomet palaikė vaikiną, tik jie dėl jo stengėsi, tik jie gynė jį, net jei kartais ir patys dėl to nukentėdavo. Be šių žmonių Teiloras nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo.

- Tu nieko nežinai, - atkirto susitvardęs Teiloras. - Ir vis tiek esu įsitikinęs, kad nesaugu keliauti.

Kantrybe nepasižymintis Sebastianas pasilenkęs pakėlė žarsteklį. Sugriežęs dantimis perlipo per Lokį, dar kartą paspirdamas kūną. Ištiesęs įrankį atitraukė kėdę, ant kurios pastatė koją, ir įsistiprėjo į žaliai rudas akis.

- Klausyk, išsigimėlių karaliau, kaip pats matai, įtikinėjimo meną aš įvaldęs. Arba tapsi savanoriu, arba atsidursi tame pačiame lagamine kaip ir Lokis, supakuosiu jus abu.

- Teilorai, mums, man, reikia tavęs, - vien lūpomis ištarė Sofija. Vaikinas šyptelėjo - ši mergina buvo didžiausia jo silpnybė, nors pati to nežinojo.

- Važiuoju namo, susirinksiu daiktus. Vis dėlto, tai ilga kelionė, - stodamasis nusišypsojo Teiloras.

- Dėl pavojaus jis buvo teisus, todėl išsiųsiu kartu su jumis ir Tetezą, - atsidusęs nusprendė Edvardas.

Tetezas - stikliniame rutuliuke tūnantis apsaugos monstras. Tai galingiausia šios rūšies pabaisa, pasitarnaujanti savo šeimininkui, tačiau ne norintiems jam pakenkti. Auksine ugnimi apglėbęs nurodytus žmones žvėris galėjo išsaugoti jų gyvybes net kelis tūkstantmečius. Pavojui praėjus apsaugoti individai nubusdavo iš keistai šilto ir jaukaus rūko it iš sapno. Nesvarbu, kiek laiko prireikdavo, žmogaus ar gyvūno kūnas nesikeisdavo. Todėl net ir kelis šimtus metų Tetezo rūke praleidęs individas atrodydavo taip pat, kaip atrodė įvykio dieną. 

- Aš norėčiau, kad Finratas jus lydėtų, - suraukęs antakius broliui pritarė Leonardas. - Nepasitikiu Lokiu, Hokas sukinėjasi aplink, o Daviljus ir man kelia įtarimų. Bus saugiau, jei Finas vyks kartu. 

„Kaip pasakysi, Leo. Ar jau žinai, kuriam mane patikėsi?" - neprieštaravo ir vėl virtuvėje nuaidėjęs balsas. - „Jei tu ne prieš, norėčiau, kad Sofija mane turėtų. Jos siela man artimiausia, galėsiu netrukdomas maitintis, o prireikus būtų lengviausia pasislėpti. Be to, niekas nesitikėtų pamatyti tokį hiledą kaip aš tokios merginos kišenėje." 

Visos akys nukrypo į merginą. Ji truktelėjo pečiais ir neprieštaravo. Pasitikėjo Finratu, augo su juo, žinojo, kad nors ir ne itin malonios išvaizdos ir ne visada lengvai sukalbamas, monstras negalėtų nuskriausti nei jos, nei bendrakeleivių. Ar bent jau tuo naiviai tikėjo. 

... 

Po kelių valandų Sofija, Dantė, Teiloras ir Sebastianas stovėjo terasoje su daiktais. Sebastianas persimetęs Lokio ranką per petį laikė vaikiną.

- Seba, ar gali paaiškinti, kodėl prašei grįžtant nupirkti net keletą butelių degtinės? - trypčiojo Teiloras.

- Vėliau, dabar kas nors padėkite man įsodinti miegančią gražuolę į automobilį. Ar bent jau užkelti ant stogo. Kas žino, galbūt šiam bepročiui labiau patinka ekstremalios kelionės? 

Sukrovus daiktus ir vargais negalais įsodinus Lokį į transporto priemonę dvi mašinos išvažiavo iš kiemo.

- Aš vis tiek manau, kad reikėjo jį užkelti ant stogo, - susiraukęs burbtelėjo Sebastianas, kai kelio posūkyje atsipalaidavęs kūnas nuo priešingos pusės lango, į kurį iki tol rėmėsi, užkrito ant vaikino kelių. Per galinio vaizdo veidrodėlį į vaikinus pažvelgęs Edvardas nesuvaldė šypsenos. Persisvėrusi per priekinės sėdynės atlošą Sofija telefonu nufotografavo du blondinus. Sukikenusi nusiuntė nuotrauką kitoje mašinoje sėdinčiam Dantei. 

- Kelionė prasideda! - sukikeno nuotrauką pamatęs Dantė.

Leonardo vairuojamoje mašinoje sėdintis Teiloras taip stipriai suglaudė akių vokus, kad net akyse pradėjo raibuliuoti. Vaikinas būtų atidavęs bet ką, kad tik galėtų pasakyti viską, ką žinojo. Deja, jis žinojo ir tai, kad niekam negalėjo apie šitai pasakoti. O būdamas nuovokus jaunas vyras jis suprato, kad ir taip atskleidė gerokai daugiau nei galėjo.

- Artėja didžiulė nelaimė ir aš to kaltininkas... - panosėje sumurmėjo Teiloras.