Demono vaikas (VII dalis)

Pirmas skyrius. Naujos pažintys (1)

1951 metai, Gegužės 2 diena

Raudona saulė pagaliau išniro virš horizonto ir iš lėto ėmė kilti aukštyn. Spinduliai nedrąsiai sruvo pro plačiai atidarytus Azryato namų langus ir karts nuo karto vos vos sujudėdavo užuolaidos, sudrumstos įsiveržiančio vėjūkščio, tykiai dvelksnojančio po vešlų sodą. Lengvi virpčiojantys šešėliai driekėsi ant kelių, pastatų sienų, aprasojusios žolės, rūpestingai prižiūrimų gėlynų ir fontano su sparnuotais liūtais, o netoliese siūbavo sūpuoklės, kurių jau seniai nepalietė vaiko ranka. Tylą drumstė tik iš fontano trykštantis ir visomis vaivorykštės spalvomis spindintis vanduo.

Kiek vėliau pajutę ryto šilumą, danguje ėmė laigyti neramūs paukščiai, tačiau Ravena jau seniai nemiegojo. Rankose tvirtai spausdama šluotos kotą, ji atsargiai slinko koridoriumi, ten, iš kur sklido įtartini žingsniai ir durų trinksėjimas. Mergaitė buvo įsmeigusi akis į priekį, veidas atrodė kaip niekad rimtas, o rankos nė akimirkai nesudrebėjo. Pasiekusi laukujes duris, ji patraukė užuolaidėlę ir žvilgtelėjo kieman, bet ten nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta kuždėjo, jog ji čia ne viena, tad stengėsi neprarasti budrumo ir nuleidusi rankeną lėtai išėjo į kiemą. Prireikus planavo pasinaudoti galiomis, bet kol kas užteko ir šluotos, juk nežinojo, kas tiksliai čia pasirodė, nenorėjo nė vieno sužeisti.

Iš pradžių Ravena nieko įtartino nepastebėjo, bet staiga akys nukrypo į šešėlį, krentantį ant žolės tiesiai už namo kampo. Apmirusia širdimi ji sėlino artyn, ruošdamasi pulti įsibrovėlį. Dar vienas žingsnis, ir žvilgtelėjusi pro kampą mergaitė pagaliau jį išvydo. Nelaukdama, kol jis puls pirmas, ji pašoko iš vietos ir iš visų jėgų užsimojo, taikydamasi jam į šoną, bet jis vikriai išsisuko ir staigiai atsisukęs į ją sugriebė už šluotos. Ravena patraukė ją į save, tačiau nepažįstamasis išplėšė ją iš rankų. Mergaitė pajuto smūgį į kojas ir praradusi pusiausvyrą krito į žolę.

– Ką manai čia daranti?! – susierzinęs riktelėjo jis, numesdamas šluotą ant žemės. Jai dunkstelėjus šalia, Ravena sutrikusi pakėlė akis.

– Kas tu? Ir kodėl buvai mano namuose?

– Mano vardas Arėjas, – prisistatė vaikinas ir šypsodamasis ištiesė ranką, norėdamas padėti jai atsistoti. – O tu Ravena, ar ne?

– Taip, bet... iš kur žinai?

– Eime į vidų, viską paaiškinsiu, – stipriai suspaudęs jos riešą, jaunuolis pakėlė ją nuo žemės. – O tu visus svečius taip priimi?

Mergaitė nuraudo, nudelbdama žvilgsnį į savo batus.

– Ne, tik tave. Šiuo metu namuose esu viena, maniau, įsilaužė koks vagis.

– Atleisk, radau atrakintas duris, – jau eidamas vidun apgailestavo Arėjas. – Mane pasiuntė tėvas, kad išsiaiškinčiau, kas čia vyksta.

Ravena sutriko po tokio jo teiginio, nesuvokdama, ką jis turėjo omenyje, bet nuo klausimų susilaikė, kol jie nesusėdo ant sofos ramiai pasikalbėti. Nežinodama, nuo ko pradėti, ji spoksojo į vieną tašką, rankomis spausdama sau kelius. Atmintyje aiškiai iškilo ta tragiška naktis, kai prarado savo mamą, bejėgiškai išslystančią jai iš rankų. Susigraudinusi ji nusibraukė akyse susikaupusias ašaras. Nenorėjo verkti prie žmogaus, kurio visai nepažinojo, bet jautėsi kalta dėl to, kas įvyko. Jeigu nebūtų keliavusi atsiimti Azaros žiedo viena, niekada nebūtų patekusi į nelaisvę, pasijutusi blogai ir atsidūrusi Užmaršties pasaulyje. Juk per ją Arela turėjo rizikuoti savo gyvybe ir pakliuvo į pasalą.

– Kažkas nutiko Šešėlių karalystėje, – netikėtai prakalbo Arėjas. – Mano tėvas išvyko patikrinti, o aš tuo metu persikėliau čia. Maniau, pavyks ką nors išsiaiškinti, bet radau tave vieną.