Demono vaikas (VII dalis)

Antras skyrius. Virsmas (2)

Kūnas buvo lengvas tarytum plunksnelė, tad Arelai atrodė, lyg skrajotų beorėje erdvėje. Pojūčiai rankose ir kojose dingo, nebepavyko pajudinti nė raumenėlio, beliko tik skendėti toje tirštoje, ją gaubiančioje tamsoje. Kad ir kaip moteris bandė ką nors įžiūrėti – veltui, jos nepasiekė nė menkiausias šviesos blyksnis. Ji iš visų jėgų mėgino prisiminti viską, kas nutiko prieš tai, kai čia pateko, ir nors galvą smelkė aštrus tarsi peiliai skausmas, iš atminties šiaip ne taip išplaukė praeities nuotrupos, kaip keliavo į Užmaršties pasaulį, norėdama išgelbėti dukterį, pakliuvo Aladorui į nagus ir paaukojo savo sielą tam, kad tik Ravena būtų saugi. Arela nežinojo, ar ji tikrai saugi, ir širdis iš nerimo stipriau sutuksėjo krūtinėje. Ar tai reiškia, kad ji gyva? Dar nepavirto į šmėklą? Tačiau laiko klausimas, kada galutinai praras savo kūną ir klajos Šnabždesių girioje per amžius. O tai buvo net blogiau už mirtį, jau geriau pakliūtų pas Mirties demoną, kuris galutinai sunaikintų sielą, tada nereikėtų kankintis ir jaudintis dėl to, kas vyksta už Užmaršties pasaulio ribų.

Bet ar tikrai pati geriausia išeitis būtent šitokia? Gal vis dėlto ji turėjo būdą iš čia ištrūkti, tereikėjo jį rasti? Deja, galva buvo sunki kaip akmuo ir galvoti sekėsi sunkiai, lyg tuoj plyštų pusiau, bet nepajėgė praverti lūpų ir išlieti viso susikaupusio skausmo. Tačiau kur kas labiau skaudėjo širdį. Dėl to, kad privalėjo palikti Raveną ir paskutinis vaizdas, kurį matė – jos ašaros. Visa tai įsirėžė į atmintį ir nepaliko jos nuo tos akimirkos, vos tik prablaivėjo sąmonė. Tos švelnios dukters rankos, ryžtingas žvilgsnis, žodžiai, kad čia dar sugrįš... suteikė vilties, jog galbūt kaip nors... kada nors iš čia ištrūks.

Atrodo, pralėkė visa amžinybė. Arela pradėjo nesusivokti laike. Toje tamsoje nežinojo, kiek praėjo dienų ir naktų, bet staiga kūną pervėrė ryškus žaibo blyksnis. Ji vos nesuriko, bet skausmas liovėsi iškart tik prasidėjęs, ir moteris pagaliau pasijuto galinti judėti. Kūnas atrodė apsunkęs ir silpnas. Vien tam, kad pajudintų ranką, teko įdėti begales pastangų, bet kuo daugiau stengėsi, tuo lengviau sekėsi. Gilus kvėptelėjimas, ir Arela suprato, jog prieš tai visą laiką nekvėpavo. Po kojomis ji vėl pajuto žemę, tarsi grįžtų į savo ankstesnę būseną, tačiau kad ir kaip bandė ką nors pamatyti, nesugebėjo įžiūrėti net savo pačios rankų, ją vis dar supo tamsa.

– Pagaliau grįžai, – pasigirdo pažįstamas balsas ir prireikė minutės suvokti, jog tai Aladoras. – Nemaniau, kad virsmas įvyks taip greitai. Matyt, iš tiesų esi nepaprasta.

Arela nesuprato, apie ką jis kalbėjo, bet šiuo metu tai rūpėjo mažiausiai, ji tik norėjo žinoti, kas vyksta ir kur ji pakliuvo, bet negalėdama nieko matyti ėmė tik dar labiau panikuoti. Kvėpavimas tapo nestabilus, tačiau širdies dūžių ji nebejuto, tarsi krūtinėje būtų tuščia.

– Nesistenk, daugiau nieko nebematysi, nes esi šmėkla. Visos jos aklos, – pašaipiai tarė demonas. – Geriau nusiramink ir susitelk į savo pojūčius. Dabar tu gyvensi vedama instinktų ir darysi tai, ko galbūt įprastai nedarytum, o visų pirma – būsi priklausoma nuo manęs. Nesvarbu, kur eisi ar ką pasirinksi, vedama mūsų ryšio visada sugrįši pas mane.

– Ką padarei mano kūnui? – Arela blaškėsi aplinkui, tarsi mėgindama kažką apčiuopti, nesvarbu ką... bet ką... kas kuo greičiau prižadintų ją iš šio nesibaigiančio košmaro. – Kur mano kūnas?!

– Šnabždesių giria naujieji tavo namai, o visos tos šmėklos atstos tau šeimą, – toliau aiškino jis. – Nesijaudink, greitai priprasi. Kuo ilgiau čia būsi, tuo daugiau pamirši apie savo ankstesnį gyvenimą. Patikėk, taip bus daug geriau, nebereikės kęsti skausmo dėl to, jog palikai Raveną vieną, juk svarbiausia, kad ji saugi, ar ne?

Tačiau moteris nenorėjo girdėti nė vieno jo žodžio ir purtydama galvą užsidengė rankomis ausis.

– Sakiau tau nurimti! – praradęs kantrybę įtūžo Aladoras. – Manai, kad tai padės? Susiimk!