Demono vaikas (VII dalis)

Devintas skyrius. Netikėta pagalba (2)

Neptūnas susimąstęs sėdėjo verandoje ir stebėjo kylančią saulę. Ji dar nebuvo pilnai išnirusi virš horizonto, o dangus skendėjo prietemoje, bet visi šiuose namuose jau buvo atsikėlę – kam reikėjo į darbą, kam į mokyklą. Tačiau berniukas nė nesivargino gilintis į visą tą bruzdesį už durų, kaip linkėdama sėkmės, Leida prieš išleisdama pabučiavo Febui į skruostą, o po to iki slenksčio išlydėjo ir Azaliją. Galiausiai bruzdesys nurimo, bet jis nė nekrustelėjo net tada, kai už jo girgžtelėjo durys.

– Neptūnai, eik į vidų, sušalsi. Paruošiau arbatos, kartu išgersime, – prieidama artyn tarė Leida. – Ko toks susimąstęs?

– Atleisk, tik šiaip galvoju, – išspaudęs šypseną jis pagaliau pakilo ir nuėjo paskui ją į koridorių.

– Kas tau taip neduoda ramybės? Gali man viską pasakyti. Ar tai susiję su tuo, kad vakar buvai kažkur išvykęs?

Berniukas šyptelėjo supratęs, kaip ji gerai jį perprato. Virtuvėje jis prisėdo į jam įprastą vietą, o Leida dar pasisuko prie keptuvių, iš šaldytuvo ištraukusi keletą kiaušinių.

– Nori, kad iškepčiau omletą?

– Žinoma, ačiū, – padėkojo jis, prisislinkdamas arčiau puodelį. – Žinai, tu teisi, galvoju apie tai, kas nutiko vakar.

– O kas nutiko vakar? Ir išvis, kur tu buvai? Kodėl išėjai nieko nesakęs?

– Atleisk, nenorėjau tavęs jaudinti, privalėjau prasiblaškyti. Buvau užsukęs į Dangaus karalystę ir džiaugiuosi, kad pasirodžiau ten pačiu laiku.

– Kodėl? – kilstelėjo antakius Leida, akimirkai nustodama plakti kiaušinius.

Neptūno kumščiai tvirtai susigniaužė ir jis minutėlę tylėjo susikrimtęs.

– Jau buvau pasiryžęs aplankyti Šivą ir pasakyti, kad esu jos sūnus, bet Rodžeris viską sugadino. Įsivaizduoji, ką jis padarė? Tas kvailys sumušė mano mamą, o kai susidūrė su manimi, pabėgo kaip paskutinis bailys!

– Palauk, Rodžeris? – nustebusi moteris atsisuko į jį. – Ko jam reikėjo iš Šivos?

– Ir pats nesu tikras. Negirdėjau viso pokalbio, kai atvykau, jie su Gertrūda ją jau daužė, matyt, norėjo kažko itin svarbaus, jei taip pasielgė.

– Vadinasi, Šiva tave matė ir žino, kad esi jos sūnus?

– Ne, tai yra... taip, bet aš su ja nekalbėjau, vos tik jai padėjęs pabėgau. Dabar gailiuosi... neišmanau, ką pasakysiu vėl ten grįžęs. Atrodo, ji mane matė, kai stovėjau šalia, tikriausiai nesuprato, kaip ten atsidūriau.

– Ir kodėl manai, kad ji žino, kas tu toks?

– Nes taip ir yra, – jo kumščiai palengva atsileido. – Po to įvykio nusprendžiau aplankyti Raveną ir pagal energiją nustačiau, kad ji Mirties girioje. Nesupratau, kodėl būtent ten, bet išjojau patikrinti, tačiau kelyje sutikau jos draugą, o jis buvo Dangiškuosiuose rūmuose, tuo metu, kai ten pasirodžiau. Tai jis ir pasakė, jog Šiva mane atpažino. Pasijutau kaip paskutinis kvailys, užuot bėgęs turėjau likti rūmuose ir pasikalbėti su ja iš karto, bet iš kur galėjau žinoti, kad ji mane atpažins?

– Nesijaudink, tau tereikia grįžti ir pasakyti visą tiesą, – guodė jį Leida, pagaliau padėdama jam lėkštę su omletu, o pati daugiau nebeturėdama ką veikti prisėdo šalia.

– Tikriausiai tu teisi, – sutiko Neptūnas. – Tačiau nerimauju ir dėl Ravenos, nes nežinau, kas tiksliai nutiko ir ko jai reikėjo Mirties girioje su tuo vaikigaliu. Būčiau paklausęs, jeigu ne jis. Įdomu, kaip ji laikosi? Ar nepyksta ant manęs, kad taip ilgai nesirodžiau?