Demono vaikas (VII dalis)

Šeštas skyrius. Nauji planai (2)

Nors brėško dar ankstus rytas ir saulė tik vos vos niro virš horizonto, Chromas jau buvo už tūkstančio kilometrų nuo namų. Jis planavo keliauti į Tamsos karalystę, kad susigrąžintų savo žmoną, tačiau vienas jokiu būdu to padaryti neįstengs, juk puikiai žinojo, koks klastingas gali būti Tasdaras. Būtent todėl privalėjo apgalvoti kiekvieną žingsnį, o taip siaubingai troško viską atlikti kuo skubiau ir tiesiog išdaužyti jam veidą, nors tai nebuvo pati geriausia išeitis. Tada pavojus grėstų ne tik jam, bet ir Lorenai su vaiku, tad teko malšinti savo pyktį ir elgtis racionaliai. Jam tereikėjo pasikviesti pagalbą, ir jei tik pavyks viską aptarti, kartu su seserimi nedelsiant iškeliaus.

Vyras sustojo netoli tunelio, vedančio prie Vandenų karalystės vartų, ir pažvelgė į tolį, kur vanduo ritmingai daužėsi į stataus šlaito apačioje susigrūdusius akmenis. Susimąstęs dar pasilenkė ir nekantraudamas ėmė žarstyti po kojomis smėlį. Mažos smiltelės lengvai slydo pro pirštus ir jas į visas puses nešiojo vis labiau nerimstantis vėjas. Akimirką suklusęs jis sustingo, kai kartu su juo ausis pasiekė švelni fleitos melodija.

– Marina, – pakildamas teištarė, veidą trumpam papuošė šypsena, vėl apsigręžus į vandenį. Tuo metu jam už nugaros saulę užstojo šešėlis.

– Mama sakė, kad atvyksti. Atėjau tavęs pasitikti.

– Simfonija, – Chromas atsisuko tiesiai į mergaitę, plačiai besišypsančią jam, ilgi jos plaukai ir šviesi melsva suknelė plazdėjo vėjyje. – Kaip laikaisi? O mano tėvas? Nebuvo pas jus užsukęs?

– Nieko apie jį nežinau, – akimirką ji atrodė nuliūdusi. – Bet tau juk nerūpi, kodėl klausi?

– Tik noriu žinoti, kad jis jums netrukdo ir laikosi kuo atokiau nuo pilies. Jeigu painiosis kelyje, iškart man pasakyk.

– Nesijaudink, mama žino, ką daro. Jei jis kaip nors pakenks, nebegrįš į Vandenų karalystę.

– Gerai, tada paskubėkime, mano žmonai gresia pavojus. Papasakosiu plačiau, kai būsime viduje.

Chromas ištiesė jai ranką, o Simfonija įsikibo jam į alkūnę. Netrukus jie žengė į tunelį, kurio gale kilo melsvas Šviesos stulpas, ir juos nedelsiant prarijo tamsa. Tačiau mergaitė eiti juo nesivargino ir teleportavo svečią iškart prie vartų. Jiems kirtus stulpą, prieš akis atsivėrė viso miesto panorama. Chromas paspartino žingsnį, tuo pačiu grožėdamasis vieta, kurioje kadaise gyveno, kai buvo dar labai jaunas ir nė neįtarė, kad vieną dieną pats taps vienos iš karalysčių valdovu. Dabar jis čia apsilankydavo labai retai, tad aiškiai matydavo kiekvieną pasikeitimą. O per pastaruosius metus ši vieta spėjo pasikeisti neatpažįstamai ir jau nebekėlė tos nostalgijos, kaip seniau. Gintarinės akys prisipildė ilgesio, bet papurtęs galvą jis atsikratė nereikalingų minčių, ir toliau eidamas keliu, kur jų su Simfonija neaplenkė nė vienas žmogus, tarsi visi čia būtų išmirę.

Po kelių minučių jie pagaliau pasiekė Safyrinę pilį. Net ir ji atrodė gerokai patobulėjusi nuo tų metų, kai Chromas čia gyveno, tad be jokių abejonių galėjo pripažinti, kad dabar vaizdas buvo kur kas įspūdingesnis, o pilis daug karališkesnė ir prabangesnė su visais ją puošiančiais safyrais. Simfonija beveik be garso pravėrė duris, ir kartu jie žengė vidun. Į veidus dvelktelėjo gaivus vandenyno kvapas, kuris tikriausiai vienintelis čia tvyrojo nuo senų laikų, dar nuo tada, kai jie su Marina laidydami gerkles bėgiodavo koridoriais ir jiems nerūpėdavo jokie rūpesčiai ar griežtesni tėvų balsai, stengiantis juos nuraminti. Atrodė, Chromas dar ir dabar girdėjo į sienas įsigėrusius jų juokus ir aidinčius skambius žingsnius. Tačiau pasikeitusi buvo ne tik pilis, bet ir jie patys. Mamos jau nebebuvo, tėvas priverstinai atsiskyrė, o čia rėkavę vaikai užaugę ir susikūrę savo šeimas gyveno skirtinguose visatos kampeliuose.