Demono vaikas (VII dalis)

Trečias skyrius. Gyvybės kaina (4)

– Įvykdžiau jūsų užduotį, valdove, – pagarbiai nusilenkdamas kreipėsi į Tasdarą parankinis. – Atvedžiau Loreną, kaip ir prašėte.

Demonas iš pradžių tylėjo ir primerkęs akis kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į savo naująją kalinę. Jos širdis suspurdėjo iš nerimo, bandant suprasti, apie ką jis taip mąstė.

– Nemažai problemų? – galiausiai prakalbo jis, pastebėjęs kruvinus Melburno drabužius.

– Kaip matote, susitvarkiau, – linktelėjo šis, stengdamasis ignoruoti vis labiau užplūstantį skausmą, kurį kėlė žaizda šone. – Nuvesti ją į požemius?

– Palauk, pirmiau noriu su ja pasikalbėti.

– Aš niekada tau netarnausiu, – jam nespėjus nė pradėti pro dantis iškošė moteris. – Netapsiu tavo ginklu.

– Gerai, tuomet priversime, – ramiai kalbėjo Tasdaras, vis dar taip pat žvelgdamas į pranašę. – Pasinaudosiu tavo silpnybe, pažiūrėsime, ką kalbėsi tada.

– Ko tau iš manęs reikia?

Demonas iš lėto nulipo nuo sosto pakylos ir priėjo arčiau. Ji buvo tikra, kad jis jau seniai suplanavo visą kalbą, tik norėjo įbauginti ją savo tyla, ką dažniausiai darė su visais kaliniais.

– Nagi, neapsimetinėk, – su ironijos gaidele tarė jis. – Tiek kartų bandžiau su tavimi pasikalbėti, o tu manęs vengei. Argi taip elgtumeisi nežinodama, ko iš tavęs noriu? Juk turėjai regėti vizijas ir išsiaiškinti savo ateitį, ne be reikalo esi pranašė.

Lorena tik nežymiai papurtė galvą. Negalėjo jam sakyti apie savo dabartinę padėtį, o jis ir netikėtų, tikriausiai galvotų, kad ji bando išsisukti iš padėties nenukentėjusi. Dabar beliko pasitikti savo lemtį, tačiau jis elgėsi neįprastai ramiai, nors kantrybė niekada nebuvo stiprioji jo pusė. Būtent tai ją ir gąsdino labiausiai.

– Kieno tas vaikas? – netikėtai paklausė Tasdaras, ir moteris nustebusi per kelis žingsnius atsitraukė, su panieka žvelgdama į demoną.

– Mano vyro, kieno gi daugiau? – piktai atkirto ji.

– Tu tuo tikra? – staigiai atsidūręs prie Lorenos, Tasdaras sugriebė jai už rankos. Toji nė aiktelėti nespėjo, kai jo delnas nusileido jai ant pilvo. – Galėčiau prisiekti, kad jaučiu nuo jo sklindantį blogį.

– Paleisk mane, – sušnypštė ji, mėgindama išsivaduoti iš jo gniaužtų.

– Man reikia to vaiko, ir tu jį atiduosi, nori to ar ne.

– Kam tau mano vaikas? Ką su juo darysi?

– Argi Melburnas tau nesakė? – klastingai šyptelėjo Tasdaras. – Jeigu nieko nesiimsiu, tas vaikigalis pridarys man bėdų ateityje, tad būtų kur kas geriau, jei nuo pat gimimo gyventų tokioje aplinkoje, kur gautų viską, ko jam reikia, juk vis dėlto jis tavo įpėdinis ir puikiai man pasitarnautų.

Jis iš lėto paleido Loreną ir ji skubiai metėsi atgal. Nejaugi tikrai suprato teisingai? Jis planavo atimti iš jos ne tik Rėją, bet dar ir negimusią Atėją, nes nori, jog ji pranašautų jam ateitį?

– Kodėl tu toks įsitikinęs, kad ji užims mano vietą?

– Tai dabar jau žinai, kas gims? – jo lūpų kampučiai nejučia pakilo aukščiau. – Kai ji atkeliaus į šį pasaulį, pirmiausia išsiaiškinsiu, ką ji sugeba, o jei pranašavimo galios nerasiu, tada atsikratysiu ja. Be abejo, tu dar gali išgelbėti savo vaiką, jei sutiksi pranašauti man ateitį pati.

– Tu niekada to nepadarysi! – moteris persigandusi metė žvilgsnį į Melburną, tarsi tikėdamasi sulaukti pagalbos, bet jis stovėjo sustingęs savo vietoje, nerodydamas jokių emocijų.