Demono vaikas (VII dalis)

Dešimtas skyrius. Nenumaldomi troškimai (1)

Ravena atsargiai dairėsi aplinkui, bet viską supo ta pati juoda migla, visai kaip tada, kai pirmą kartą bandė susisiekti su Gordonu. Tačiau ji jokiu būdu neketino pasiduoti, jai žūtbūt reikėjo rasti atsakymus į rūpimus klausimus, ir jis buvo tas, kuris galėjo į juos atsakyti. Ji dar planavo kreiptis į Loreną, bet nebuvo tikra, kada tai įgyvendins, o kantrybė vis seko. Be to, negalėjo delsti ir dėl mamos, nes kitaip visam laikui ją praras. Deja, visi bandymai susisiekti su Gordonu nedavė jokių vaisių, ta Šešėlių karalystę supanti migla neleido prie jo priartėti. Tačiau mergaitė nujautė, jog stengėsi per mažai, jeigu pasistengs dar truputį, galbūt pasieks savo tikslą.

– Prašau, atsiliepkite, – vos girdimai maldavo Ravena, iš visos širdies trokšdama išvysti tą pažįstamą veidą, nes kitaip niekada neras sau ramybės, juk norėjo susisiekti su Gordonu ne tik dėl to, kad padėtų mamai, jai reikėjo kaip nors išlaisvinti ir juos su Goda. Net kvapą užgniaužė pagalvojus, kad galbūt daugiau niekada jų nebepamatys. Ne, ji pamatys juos, neleis tai miglai ilgai čia užsibūti, nors ir nežinojo, kaip ją išsklaidyti.

Raveną pasitiko tik absoliuti tyla, tarsi Juodoji migla užgožtų visus aplinkinius garsus. Tai ją šiurpino labiau nei ankstesnis mėginimas čia patekti. Tada bent jau girdėjo aplinkui ošiantį mišką, šlamančius medžius ir siaučiantį vėją. Neabejojo, jog viską supantis blogis kažkaip paveikė Šešėlių karalystę, ir jeigu kuo greičiau juo neatsikratys, ji bus pasmerkta arba visai išnyks. Dabar čia nesigirdėjo netgi jos pačios žingsnių, visiškai nieko, net balso aido, tad kviestis Gordoną tikriausiai buvo beprasmiška. Tačiau mintis, kad praeitą kartą jį sutiko, ragino ją nesustoti. Ji žengė į priekį palengva, saugodamasi galimų pavojų ir vis šaukdama Gordono vardą.

„Ravena?“ – staiga mergaitės galvoje nuskambėjo nuostabos kupinas balsas ir ji net krūptelėjo iš netikėtumo, akimis vis vedžiodama apylinkes ir mėgindama rasti jo savininką, deja, buvo per tamsu, kad ką nors įžiūrėtų.

– Gordonai, čia jūs?

„Neieškok manęs, mes tik susikalbame telepatiškai, – bandė raminti ją žynys. – Per tą miglą ilgai bendrauti negalėsime.“

– Bet... bet kur jūs esate? – sutrikusi išlemeno ji.

„Nė pats tiksliai nepasakysiu. Tikriausiai būsiu laisvas tik tada, kai to panorės Tasdaras. Neabejoju, kad tai jo darbas.“

– Taip, jis bando man sutrukdyti, kad nepadėčiau mamai ištrūkti iš Užmaršties pasaulio, – apmaudžiai iškvėpė Ravena. – Bet jūs juk žinote, kaip ten patekti, ar ne?

„Žinoma, tik klausyk manęs atidžiai, telepatinis ryšys gali nutrūkti bet kurią minutę. Norėdama patekti į Užmaršties pasaulį, turi pasiimti savo...“

Tačiau Gordonas taip ir nespėjo pasakyti visų žodžių, kai staiga priešais Raveną plykstelėjo žaibas. Išsigandusi ji suriko iš siaubo ir jau ketino bėgti tolyn į gilumą ieškoti Gordono, bet stipri vėjo banga nubloškė ją tolyn. Tuo metu vėl plykstelėjo žaibas ir iš skausmo mergaitė suklupo ant žemės.

„Manai, kad taip lengvai sužinosi atsakymą?“ – nuskambėjo galvoje įtūžio pritvinkęs Tasdaro balsas.

– Tu?! – negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, baisėjosi ji.

Juoda migla tik dar labiau sutirštėjo, tačiau netrukus joje sušvito ugnies kamuolys, lekiantis tiesiai į ją. Ravena norėjo jį atkirsti, tikrai norėjo, juk dar nespėjo pasikalbėti su Gordonu, bet jo minčių daugiau nebegirdėjo. Tikriausiai jų telepatinis ryšys nutrūko, tad nebeliko nieko kito, kaip tik grįžti į Dangiškuosius rūmus.

– Ir vėl bandai susisiekti su Gordonu? – pasitiko ją klausimu Altayras.

– Mėginau. Jau maniau, kad su juo pasikalbėsime, buvome užmezgę ryšį, bet man sutrukdė tėvas, – sunerimusi ji pakilo nuo kėdės. – Deja, galime tik pasikliauti Žina ir tikėtis, kad kartu su kitais žyniais jiems pavyks sukurti burtus, kuriais tą miglą įveiksime.