Demono vaikas (VII dalis)

Antras skyrius. Virsmas (1)

Petimi pastūmęs girgždančias požemių grotas, Melburnas atsidūrė šaltame, deglų apšviestame koridoriuje. Akimirką jis žvilgtelėjo į padėklą rankose, tikrindamas, ar niekas neiškrito, po to paspyrė duris, kad jos užsidarytų, ir iš lėto nužingsniavo tolyn. Jo veidas atrodė ramus, tačiau galvoje siautėjo chaosas, galvojant apie tai, kaip turės kalbėti su kaline, juk Tasdaras bet kada galėjo įlįsti į jo protą ir išgirsti visą jų pokalbį. Jis galėtų pamėginti bent trumpam apsigaubti magišku skydu, bet buvo per daug pavojinga, nes jei Tasdaras sumanytų patikrinti jį būtent dabar ir nepasiektų jo proto, iškart suprastų klastą, tad teko rizikuoti be burtų. Be to, jis neplanavo aptarinėti su Lina to, apie ką Tasdaras nežinojo. Ir išvis abejojo, ar ji norės su juo bendrauti po visko, kas įvyko.

Pagaliau Melburnas pasiekė koridoriaus pabaigą ir sustojo priešais besitęsiančias kameras. Kiti kaliniai jam nerūpėjo, todėl tiesiu taikymu patraukė prie metalinių durų, už kurių ir kalėjo Lina. Jos rankos buvo ištiestos į šonus ir prirakintos grandinėmis prie grublėtos akmeninės sienos, o nukarę tamsūs plaukai dengė akis. Net ir tada, kai atrakinęs duris jis žengė vidun, moteris nepakėlė galvos.

– Atnešiau tau pavalgyti, – tarė parankinis, žingsnis po žingsnio eidamas artyn. – Matau, kaip jie siaubingai jumis čia rūpinasi, pasistengiau, kad gautum daugiau nei kiti.

Jis padėjo padėklą ant grindų ir išsitraukęs iš kišenės raktus ėmėsi rakinti grandinių. Lina tik tada nukreipė į jį akis.

– Ką čia darai? – sumišusi paklausė.

– Juk su prirakintomis rankomis nepavalgysi, – gūžtelėjo jis. – Žinau, kad neturėsi jėgų pasprukti, jau tiek laiko esi čia uždaryta.

Grandinės pagaliau atsilaisvino, tad Melburnas padėjo jai atsisėsti ant grindų prie pat maisto, o pats įsitaisė šalia.

– Atleisk, kad taip ilgai tavęs neaplankiau, – vėl prakalbo jis. – Tasdaras pradėjo kontroliuoti mano protą ir girdėjo visą mūsų pokalbį. Negalėjau rizikuoti, o be jo leidimo į Nebūties pasaulį nepateksiu, tai teko laukti, kol jam prireiks tvarkyti čia reikalus. Per tą laiką nutiko nemažai dalykų, Ravena su Arela ištrūko į laisvę, o su jomis buvo ir Gordonas. Teisingai išgirdai, jis gyvas, Tasdaras tik norėjo, kad manytumėte, jog jis miręs. Bet visų svarbiausia – Agnesė ne su manimi.

– O kur tada? – beimant nuo padėklo duoną, Linos ranka sustingo ore.

– Pas Elizą. Visą tą laiką ji tik apgaudinėjo mus ir apsimetė esanti mūsų pusėje, nes norėjo apsaugoti Elzaro ašmenis, su kuriais vėliau jiems pavyko sužeisti Tasdarą ir pasprukti iš požemių. Jeigu ne Agnesė, tikriausiai jie nė nebūtų ištrūkę.

Lina valandėlę sėdėjo susimąsčiusi, aiškiai prisimindama tą dieną, kai Agnesė su Melburnu pasirodė jos namuose ir prisipažino, kad nuo šiol jie kartu tarnaus Tasdarui, todėl atvyko su ja atsisveikinti. Tada Agnesė sakė ja pasitikėti, ir tik dabar moteris suprato kodėl. Norėdama, jog vaidyba būtų kuo įtikinamesnė, ji turėjo įskaudinti žmones, kuriuos mylėjo. Bet vis dėlto Lina džiaugėsi, kad viskas baigėsi gerai, net jei pati taip ir neištrūko iš Nebūties pasaulio.

– Deja, bet paimti Azaros žiedo iš Tasdaro negaliu, – apgailestavo Melburnas, atsargiai patraukdamas jai nuo peties plaukų sruogą, jo ranka akimirkai sustingo jai prie veido, tarsi abejotų tuo, ką darė, tačiau po to bejėgiškai nusviro. – Ne tik dėl to, kad jis kontroliuoja mano protą. Nė nežinau, kaip turėčiau tai padaryti, Tasdaras visada nešiojasi jį su savimi, negalėčiau tiesiog išplėšti jam iš rankų, pati žinai.

– Kodėl taip gražiai su manimi elgiesi? – įtariai kilstelėjo antakius Lina.

– Tikriausiai dėl to, kad po visų tų tarnavimo metų buvai pati pirma, kuri mane suprato, – patraukė pečiais jis. – Nesugebu tavęs iš čia išlaisvinti ir mane graužia sąžinė, todėl viskas, ką galiu daryti – elgtis su tavimi kaip su sau lygia. Visi mane paliko, mano šeima, brolis ir sesuo. Jiems jau seniai neįdomu kaip jaučiuosi, ir net jei norėčiau juos aplankyti, nežinau, ar jie mane priimtų ir išklausytų. Blogiausia tai, kad Tasdaras liepė atgabenti brolio žmoną ir man teks tai padaryti, noriu to ar ne.