Demono vaikas (VII dalis)

Aštuntas skyrius. Bevaisės pastangos (1)

– Kada, po velnių, baigsis tie koridoriai? – pasipiktino Felicija. – Ar tu tikras, kad einame ten, kur reikia?

– Kantrybės, negi nematai, kad pilis didelė? – ramino ją Edenas, paskui save tempdamas nerimstančią, vis dar su magiškais antrankiais, Gertrūdą.

Visi koridoriai atrodė beveik vienodai, bet vaikinas ėjo nesidairydamas, puikiai prisimindamas kelią. Feliciją kankino nuojauta, jog jie privalėjo paskubėti, kol dar niekas jų nepastebėjo. Būtų lengviau, jei bent jau spėtų išvaduoti kalinius, tada pašonėje turėtų daugiau žmonių ir kur kas lengviau apsigintų nuo priešų. O ir juos supanti tyla kėlė pakankamai įtarimų, juk Rodžeris visada būdavo viskam pasiruošęs, galbūt tik laukė tinkamos progos pulti.

– Štai čia, – galiausiai prakalbo Edenas. – Paimk raktus, negaliu jos paleisti.

Mergina drebančiais pirštais apčiuopė geležinį žiedą, ant kurio kabėjo keli raktai. Užtruko, kol juos patikrino, bet spyna pagaliau trakštelėjo, tad atsargiai pravėrė duris, nežinodama, ko už jų tikėtis, juk galbūt Rodžeris jau tykojo kitoje pusėje. Tačiau juos pasitiko tik tamsa. Suradusi ant sienos deglą, Felicija pasinaudojo ugnies galiomis, kad jį uždegtų, ir netrukus viską užpildė blausi šviesa. Patalpa neatrodė tokia didelė, kaip Tamsos tvirtovėje, o ir eilėmis besirikiuojančių kamerų nebuvo tiek daug, tik įžiūrėti, kuriose yra kaliniai, trukdė storos metalinės durys su mažyčiais langeliais akių lygyje.

– Kur jie? – kumštelėjo Gertrūdą Edenas.

– Pačiame gale, – nenoriai atsiliepė moteris.

Jaunuolis nedelsdamas per prievartą nutempė ją tolyn, o Felicija nubėgo pirmoji, tikrindama kiekvieną patalpos gale esančių kamerų langelį.

– Štai čia! – džiaugsmingai šūktelėjo ji ir griebėsi rakinti durų, nors rankos iš jaudulio tik dar labiau drebėjo.

Viduje tūnantis Arėjas iškart pastebėjo sujudimą, nors išvis nesitikėjo, kad kažkas atvyks jį išvaduoti, kai taip netikėtai pakliuvo į nelaisvę ir dar rado šalia savo tėvą. Bet vos tik durys atsivėrė, vaikinas pakėlė galvą ir susidūrė su mergina, kurią jau buvo matęs prieš tai, ir jo akys išsiplėtė iš nuostabos – ji juk pasirodė tą dieną, kai juos su Ravena užpuolė Rodžeris. Tačiau dėmesį tuojau pat patraukė žvangančios grandinės, kai riešus juosiančios ringės suskilo ir nukrito palei kojas.

– Nesijaudink, atvykome jūsų išgelbėti, nelinkime nieko blogo, – pastebėjusi Arėjo sutrikimą šyptelėjo Felicija. – Turime kuo greičiau dingti iš čia. Kur tavo tėvas?

– Ten, – galvos kilstelėjimu jis parodė į duris šone. – Ačiū už pagalbą.

Daugiau nekalbėdami jie kartu skubiai paliko kamerą. Felicija atrakino duris, o Arėjas puolė vaduoti Persėjo iš magiškų grandinių. Dabar jie dirbo visiškai tylėdami – svarbi buvo kiekviena minutė. Persėjui išėjus, Edenas jau norėjo vidun įstumti Gertrūdą, bet pajutęs grėsmingai artėjančią energiją sustingo. Tuo metu su trenksmu atsivėrė požemių durys ir visų akys įsmigo į patalpon įžengiantį Rodžerį su pašaipia šypsena veide. Šalia jo pasirodė ir tamsiaplaukė mergina, kurios prieš tai Felicija niekada nebuvo mačiusi. Nejaugi susirado naują pagalbininkę, norinčią padėti jam įgyvendinti visus tuos absurdiškus planus?

– Iš pradžių nesupratau, kaip galėjai patekti čia nepastebėta, bet pasirodo, jog turime išdaviką, – nužvelgdamas visus iki vieno prakalbo jis. – Taip ir maniau, kad kažką rezgi, tačiau man tavęs visai nereikia, kai turiu šalia Eulariją.

Edenas įsitempęs tik dar tvirčiau suspaudė rankoje durklą, o Felicija krūptelėjo nuo Rodžerio lūpomis tariamo vardo, juk jau buvo girdėjusi jį anksčiau ir puikiai žinojo, apie ką jis kalba.