Demono vaikas (VII dalis)

Pirmas skyrius. Naujos pažintys (2)

Sušlamėjus medžiams ir krūmams, į dangų pakilo sunerimę paukščiai. Tuo metu siauru miško takeliu nuskuodė juodas grakštus žirgas. Jo kanopos ritmiškai atsimušė į sausą minkštą žemę, kuri beveik sugėrė jų bildesį.

– Bėk, Bastūnai, bėk! – vis atkakliau ragino dar vaikiškas šeimininko balsas.

Žirgas lėkė greičiau nei vėjas, atrodė, jog kojos nebesiekė žemės, o raitelio veidas buvo kaip niekad rimtas ir susikaupęs, vėjo veliami ilgi plaukai taršėsi į visas puses. Ant galvos jis ryšėjo mėlyną raištį su auksiniais siūlais išsiuvinėtu Neptūno planetos simboliu, ir nors didžiulis apsiaustas plakėsi už nugaros, rankos traukė prie savęs vadeles.

Po kurio laiko žirgas sustojo. Tamsiai mėlynos Neptūno akys pervėrė horizontą, o veidas tik dar labiau surimtėjo. Lengvai išslydęs iš balno, bet vis nepaleisdamas vadelių, jis iš pašonės išsitraukė savo seną deimantinį kalaviją ir nužvelgęs prieš saulę žybtelėjusius aštrius ašmenis patraukė tolyn. Žingsniai buvo lėti, tylūs, akylas žvilgsnis ir toliau varstė apylinkes. Netrukus ausys pagavo įtartiną traškesį miške. Nuojauta kuždėjo, jog kažkas jį seka. Na žinoma, tai juk Mirties giria, kurioje galėjo sulaukti bet ko, net ir paties Ževodano žvėries. Tačiau Neptūnas baiminosi ne to. Jau kurį laiką neapleido jausmas, kad nesvarbu, kur keliautų, paskui jį eitų kažkas nežemiško, slinktų pažeme tarsi šešėlis, bet vos tik jis apsigręždavo, jausmas kaipmat dingdavo.

Tas pats nutiko ir dabar, tad nedelsdamas jis paspartino žingsnį ir pagaliau pasiekė Sidabrinio sfinkso upę, kuri priešais saulę iš tiesų spindėjo it sidabras. Pagirdęs joje Bastūną, berniukas atsitūpė prie kranto ir panardinęs rankas į šaltą gaivinantį vandenį nusiprausė savo įkaitusį veidą. Palengva atsitiesęs jis nužvelgė jau seniai nematytas apylinkes ir apimtas nostalgijos sunkiai atsiduso. Tiek daug laiko praleisdavo čia kartu su Ravena, maudydavosi upėje ar gulėdavo aukštoje žolėje ir stebėdavo danguje ramiai plaukiančius debesis. Tada viskas buvo kitaip, o dabar praėjo jau metai, kai paskutinį kartą ją lankė. Neptūną apėmė beprotiškas noras ją pamatyti, pasikalbėti apie tai, ką veikė, ką patyrė keliaudamas po karalystes, bet pirmiau turėjo padaryti tai, ką suplanavo, tad tvirtai suėmė už vadžių ir patraukė Krištolo rūmų link. Pirmiausia nuėmęs balnakrepšius ir uždaręs Bastūną į aptvarą arklidėse, jis nuspaudė žvaigždės formos akmenį, o atsivėrus vartams smuko vidun, kur jį pasitiko gaivinanti vėsa. Pavasaris buvo neįprastai karštas ir kelionių metu tai vargino labiausiai, nes vandeniu aprūpinti reikėjo ir vienintelį bendrakeleivį.

Uždaręs paskui save duris, berniukas dar kurį laiką stovėjo vienoje vietoje, niekaip neįstengdamas patikėti, kad Krištolo rūmai čia, tarsi nieko nebūtų nutikę, juk Tasdaras daugiau nei prieš metus juos sunaikino. Jis niekada neatsidėkos Febui, kad padėjo juos atkurti, o taip troško atsilyginti ne tik už tai. Vis dėlto, Febas ir Leida buvo jam kaip tikri tėvai, ir nesvarbu, ką jis pasirinkdavo, visada jį palaikydavo. O Azalija... ji atstojo jam seserį, kurios neturėjo, nors dažnai jie mėgdavo vienas kitą ir paerzinti. Neptūnas nejučia šyptelėjo prisiminęs, kaip ji pagavo didžiulį vabalą, juokėsi, kai jis išsigando ir išvadino jį bailiu. Tada jie buvo dar visai maži, net nepradėję lankyti mokyklos. Neptūnas taip išsiilgo šeimos, kad būtų tuojau pat pas juos teleportavęsis, bet pirmiau norėjo persirengti ir pailsėti po kelionės, o tuo pačiu atsidžiaugti Krištolo rūmais, juk praleido juose tiek daug laiko. Tačiau dabar nebuvo tikras, kur turėtų gyventi, nes jau žinojo, kur jo tikrieji tėvai, tik vis delsė su jais susitikti, nors ir pats nesuprato kodėl.

Apie tai galvodamas Neptūnas užlipo laiptais ir pasiekė savo kambarį. Nusiprausęs ir persirengęs jis skubiai pavalgė ir valandėlę pailsėjęs nusprendė, kad jau laikas teleportuotis, nors dar tik neseniai išaušo rytas. Užsimerkęs ir užsidėjęs pirštus ant smilkinių jis susikaupė, aiškiai įsivaizduodamas vietą, į kurią norėjo persikelti, o netrukus joje ir atsidūrė. Priešais jį atsivėrė didžiulis namas, apsuptas baltos medinės tvoros. Viskas atrodė lygiai taip pat, kaip prisiminė. Čia nebuvo ta vieta, kurioje jis praleido didžiąją dalį savo vaikystės ir kartu su Azalija bėgiodavo kieme, bet jau spėjo prisirišti ir prie šios. Po to karto, kai po apsilankymo Tamsos karalystėje liko pašautas užnuodytų strėlių, ilgą laiką pragulėjo komoje, o prabudęs dažnai treniravosi kieme, norėdamas atgauti prarastą formą.