Demono vaikas (VII dalis)

Ketvirtas skyrius. Užblokuoti vartai (1)

Neįstengdama sumerkti akių, Ravena vis vartėsi pataluose, ieškodama patogios pozos. Tačiau galvoje sukosi per daug minčių, kad užmigtų, tad nusimetusi antklodę pakilo iš guolio. Tyliais žingsniais nutipenusi prie kėdės, ji nusigriebė nuo atkaltės savo drabužius ir skubiai apsirengusi išėjo iš kambario. Buvo jau labai vėlu ir danguje nebesimatė saulės, o rūmuose tvyrojo spengianti kapų tyla. Visi tikriausiai seniai paniro į sapnus, bet jai tai nerūpėjo, galbūt pasivaikščiojusi pavargs ir greičiau užmigusi nebegalvos apie užgriuvusius ir dar būsimus rūpesčius. Tik pirmiau reikėjo atsigaivinti nuo karščio, tad nuskubėjo virtuvės link, nors tokiuose didžiuliuose rūmuose rasti ją nebuvo taip paprasta, kaip ji iš pradžių manė.

Vos tik Ravena atvėrė duris, į veidą pro atvirą langą plūstelėjo maloni vėjo banga, taip atgaivindama įkaitusius skruostus. Skubiai prisipylusi šalto vandens į stiklinę, ji keliais dideliais gurkšniais ją ištuštino ir jau norėjo eiti, bet tuo metu girgžtelėjo grindys. Apsigręžusi mergaitė susidūrė su vidun įeinančiu Altayru.

– Negali užmigti?

– Čia taip siaubingai karšta, kaip išvis įmanoma tai tverti? – nenoriai nusišypsojo Ravena. – O dar nė neprasidėjo vasara.

– Dangaus karalystėje tai įprasta, turėsi priprasti, – gūžtelėjo pečiais jis, mąstydamas, ką pasakyti toliau. – Tu nerimauji, tiesa?

– Dėl ko turėčiau nerimauti?

– Dėl savo mamos. Dėl to, kas jai nutiko. Tik neapgaudinėk savęs, kad ramiai miegi, kai bet kuri minutė gali būti paskutinė.

Ravena nusiminusi panarino galvą. Žinoma, kad nerimavo, tik niekam nenorėjo rodyti savo skausmo, juk kaltas buvo ne kas kitas, o ji pati. Galbūt kiti vis dar laikė ją maža mergaite, kuri nieko nesupranta ir daro klaidą po klaidos, dėl to jos ir nekaltino, bet po visko, ką patyrė, ji jau seniai jautėsi kaip suaugusi, todėl privalėjo priimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų.

– Atleisk man, – pastebėjęs jos tylą nedrąsiai pratarė Altayras. – Nenorėjau tavęs liūdinti, primindamas tai, ką padarei.

– Nesvarbu, tu čia niekuo dėtas, – žvelgdama pro atvirą langą tvirtai sugniaužė kumščius ji. – Aš ištaisysiu savo klaidą, man tik reikia daugiau laiko. O kodėl tu čia? Taip pat nesimiega?

– Dažnai išeinu pasivaikščioti tokiu metu, nori kartu?

Ravena neabejodama sutiko, tad vaikai nedelsdami paliko virtuvę ir išėjo į kiemą. Valandėlę lėtai žingsniuodami vingiuojančiais Oriono miesto takeliais, jie stengėsi nebegalvoti apie visokius neraminančius menkniekius ir svarbias užduotis, kurias turės vykdyti išaušus rytui. Žinoma, daugiausiai kalbėjo Altayras, o Ravena noriai klausėsi. Jis papasakojo jai apie tai, kaip leidžia laisvą laiką ir kartu su Arėju mokosi šaudyti lanku, o užaugęs planuoja tapti lankininku ir padėti mūšio lauke, kovojant su Tasdaru galutiniame mūšyje. Ravenai tai atrodė puiki idėja, nors ji ir jaudinosi dėl jo gyvybės.

– O kuo užaugusi nori būti tu? – staiga paklausė berniukas, jog mergaitė iš netikėtumo net žagtelėjo. – Turi kažkokią svajonę?

– Tiesą pasakius, jau seniai negalvoju apie tai, kuo būsiu, juk pranašystė skelbia, kad sulaukusi šešiolikos mirsiu, – susigūždama prisipažino ji. – Jeigu ir turėčiau kokių nors svajonių, jos vis tiek neišsipildytų.