Demono vaikas (VII dalis)

Pirmas skyrius. Naujos pažintys (3)

Žengdama tolyn valgomojo link, Ravena niekaip negalėjo atsistebėti rūmų grožiu. Visi tie koridoriai buvo labai panašūs, iškloti raštuotais kilimais, o ant sienų kabėjo paveikslai su paauksuotais rėmais. Tai, kad jie ėjo vis kitur, įrodė paveikslų įvairovė ir skirtingų spalvų banketės, bet kai galų gale pasuko į dar vieną, jau visai kitokį koridorių, iš už kampo išniro dvi figūros. Viena jų buvo moteris ilgais garbanotais plaukais, tačiau Ravenos dėmesį labiausiai atkreipė jai kompaniją palaikantis vyras. Jo šviesią galvą puošė nedidelė, deimantais inkrustuota karūnėlė, o baltas apsiaustas einant tolyn vilkosi grindimis. Mergaitė iškart suprato, jog tai šios karalystės valdovas ir tuo pačiu Arėjo tėvas. Iš išvaizdos jie nė neatrodė panašūs, skyrėsi net jų akys, Arėjo tamsiai mėlynos, o jo tėvo – žydros kaip giedras dangus. Jam sustojus Ravena per žingsnį atsitraukė. Palyginus su ja, jis buvo aukštas kaip uola, juk ūgiu gerokai lenkė net savo žmoną.

– Kaip gerai, kad grįžai, Persėjau, – džiugiai pasitiko jį Šiva, suimdama jam už parankės. – Arėjas jau čia.

– Ir kaip jam ten sekėsi? – vyras nužvelgė šalia sūnaus nejaukiai stovinčią mergaitę.

– Papasakosime vėliau, mūsų laukia pusryčiai. Negąsdink mūsų jaunosios viešnios.

– Ar tik ne Arelos dukterį turime? – prieidamas arčiau paklausė jis.

– Taip, tai ji, – linktelėjo Arėjas. – Ravena.

– Malonu susipažinti, – kreipėsi į mergaitę vyras. – Aš Persėjas, o čia mano žmona Šiva.

– Gerai jau, negaiškime, – piktokai iškvėpė moteris.

– Damos pirmos, – nusilenkė Persėjas, rankos mostu ragindamas eiti pro duris koridoriaus gale. Žina tik nežymiai išraudo ir nieko nesakiusi patraukė per kilimą pirmoji.

Būdama su nepažįstamais žmonėmis, Ravena jautėsi šiek tiek nejaukiai, nors jie atrodė visiškai nepavojingi. Persėjas su Šiva ramiai žingsniavo paskutiniai, užleisdami vietą kitiems, kol galiausiai jie pasiekė valgomąjį. Kaip ir visi rūmai, patalpa pasižymėjo šviesa ir erdvumu. Eidama į priekį marmurinėmis lygiomis grindimis, Ravena neįstengė nuslėpti susižavėjimo. Karališkas, gausiai nukrautas įvairiais valgiais stalas stovėjo pačiame viduryje, apšviestas masyvių virš jo kabančių krištolinių sietynų. Juos papildė ir pro didžiulius langus krentanti dienos šviesa, o pilkšvos užuolaidos derėjo prie kilimo ir prabangių bufetų, prikrautų vyno taurių, lėkščių ir kitokių indų. Viskas atrodė taip tobula, jog mergaitė bijojo net prisiliesti, kad ko nors neišpurvintų ar nesugadintų.

– Miriama! – tuo metu garsiai šūktelėjo Persėjas, kad Ravena net krūptelėjo, o vos po kelių akimirkų tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė moteris. – Pakviesk Altayrą, tikriausiai ir vėl pramiegojo.

– Bus padaryta, pone, – atsiliepė toji ir pagarbiai nusilenkusi nukaukšėjo ten, iš kur atėjo, koridoriuje tik šmėstelėjo balta jos prijuostė.

– Prisėsk, Ravena, – prakalbo Arėjas, taip privertęs ją atitraukti akis nuo stalo. – Štai čia.

Jis atstūmė minkštu sidabriniu apmušalu aptrauktą kėdę, tad nedelsdama ji įsitaisė vietoje. Šiva su Persėju atsisėdo priekyje, o netrukus valgomajame pasirodė maždaug Ravenos amžiaus berniukas, tikriausiai tas pats, kurį nuėjo pakviesti tarnaitė.

– Aš Altayras. Kuo tu vardu? – prisėsdamas jai iš kairės paklausė jis.

– Ravena, – šiek tiek susigėdusi dėl to, kad nesugalvojo, ką daugiau pasakyti, ji nesmagiai pasimuistė vietoje, juk nebuvo labai kalbi su tais, kurių nepažinojo.

– Niekada tavęs nemačiau, gal esi valdovų giminaitė?

– Ne, patekau čia visiškai atsitiktinai.