Demono vaikas (VII dalis)

Septintas skyrius. Pavojai Mirties girioje (3)

Ravena abiem rankomis stipriau suėmė strėlę ir patraukė ją į save, bet ji taip ir liko įstrigusi varnos kūne.

– Šlykštu, – nusipurtydama sumurmėjo mergaitė.

– O man atrodo visai šaunu, – atsiliepė jai už nugaros Altayras, sėkmingai ištraukdamas strėlę ir įsikišdamas ją į strėlinę, nors antgalis vis dar buvo išteptas krauju. – Nedažnai tenka įsivelti į tokius nuotykius.

– Mūsų gyvybėms grėsė pavojus, kuo tau tai šaunu?

– Nes mes vis tiek likome gyvi, – nekaltai šyptelėjo jis. – Na štai, atrodo, jau viskas, galime eiti.

Ravena nieko nesakydama skubiai aplenkė visas negyvas varnas ir pasuko ton pusėn, kur turėtų driektis Šešėlių karalystės vartai, o Altayras nedelsdamas nusekė jai iš paskos. Kurį laiką jie ėjo per minkštą miško patalą tylėdami, kol galiausiai priešais juos atsivėrė visas Tamsos stulpas. Tik priartėjusi mergaitė suprato, jog jis ne tik pakeitė spalvą, bet ir tapo tarytum skydu, saugojančių nuo nekviestų svečių. Jau tiesė ranką jo pusėn, tačiau iš stulpo blykstelėjo mėlynai raudoni žaibai, priversdami ją atsitraukti atatupstą.

– Kaip manai, ką tai galėtų reikšti? – susirūpino berniukas. – Sakei, kad kažką išbandysi, tiesa?

– Taip, tik nežinau, ar nebus per daug pavojinga. Nuo stulpo sklinda labai stipri negatyvi energija, nesu tikra, ar pavyks praeiti.

– Tu ketini paprasčiausiai eiti? – išpūtė akis jis.

– Žinoma, bet panaudosiu nematerialumo galią. Taip galbūt man nepakenks ta juoda migla ir galėsiu surasti bent jau Gordoną.

– Nematerialumo galią? – nieko nesuprasdamas kilstelėjo antakius draugas.

– Tiesiog stebėk, gerai?

Ravena ištiesė rankas į stulpą ir užsimerkusi susikaupė, o Altayras sulaikęs kvapą atidžiai ją stebėjo. Po kelių akimirkų visą jos kūną apgaubė juoda magiška energija ir ji žengė dar žingsnį, taip įremdama delnus į stulpą. Į visas puses pasklido žaibų laja, tačiau mergaitė nepasidavė, kad ir koks skausmas ją kankino. Dar niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus, juk su nematerialumo galia turėtų eiti kiaurai sienas, bet pro šį stulpą prasilaužti nepavyko. Rankos lindo gilyn neįprastai sunkiai, tarytum atgal stumtų kažkokia pasipriešinimo jėga, o kai galiausiai sulindo iki galo ir ji prisilietė prie stulpo krūtine, ta pasipriešinimo jėga nubloškė ją šalin. Neatlaikiusi mergaitė visu svoriu dribo ant žemės.

– Tau viskas gerai? – Altayras persigandęs puolė prie jos. – Daugiau taip manęs negąsdink, juk turi tą burtų knygą ir gali patikrinti kitus būdus, ar ne?

– Taip, bet... pamėginsiu dar kartą. Privalau kuo greičiau padėti Gordonui ir Godai, nepaliksiu jų likimo valiai. Kas žino, kaip juos ta migla veikia, galbūt jiems daug blogiau nei man.

– Suprantu, bet ar tikrai verta rizikuoti savo gyvybe?

– Jeigu nepavyks, tada jau bandysiu surasti kokius nors burtus, man tik reikia truputį labiau susikaupti, gerai?

– Žinoma, bet būk labai atsargi, – berniukas atsitraukė, duodamas jai daugiau erdvės.

Ravena dar kelis kartus giliai įkvėpė oro, ruošdamasi eiti pro stulpą. Ji darė viską taip pat, kaip prieš tai, o kai ją visą apgaubė magiška energija, iš lėto žengė artyn. Vėl sukilę žaibai it ugnis degino kūną, tačiau nepaisydama to ji iš paskutiniųjų stengėsi patekti į Šešėlių karalystę. Atlaikyti darėsi vis sunkiau, bet mergaitė nujautė, jog tamsą nugalėti įmanoma.

– Ravena, nereikia! – persigandęs šūktelėjo Altayras.

Deja, toji jo balso nepaisė ir toliau bandė patekti vidun. Jeigu būtų paprastas žmogus, jau seniai būtų mirusi, bet jai padėjo ta kūną gaubianti energija ir žaibai netalžė taip stipriai, kaip iš tiesų turėtų. Stipresnius elektros smūgius ji pajusdavo tik retkarčiais, todėl stengėsi nepaleisti galios, kol visai neišseko jėgos. Jau buvo pavykę įlįsti giliau, tačiau pasipriešinimo banga ir vėl ją įveikė. Mergaitė krito ant žemės, bet šį kartą atsikelti nesugebėjo, tad gulėjo tankiai alsuodama, įsmeigusi akis į dangų, kur aukštyn stiebėsi pabaigos neturintis stulpas. Tik dabar ji pajuto, kad vis dėlto nukentėjo labiau nei manė, atrodė, skaudėjo kiekvieną kūno lopinėlį. Tikriausiai persistengė naudodamasi galiomis, nepaisydama jų ribotumo.