Demono vaikas (VII dalis)

Ketvirtas skyrius. Užblokuoti vartai (3)

– Mums reikia susirasti pastogę, – atsargiai prieidama prie Ravenos konstatavo Felicija. – Be to, kol nenukraujavai, turime sutvarkyti tavo žaizdą.

Nenorėdama jos dar labiau jaudinti, mergaitė per prievartą nusišypsojo, nors vos įstengė išstovėti ant kojų. Vis dėlto ji džiaugėsi, jog Felicija atskubėjo jiems į pagalbą, net jei ir nepavyko išgelbėti Arėjo. Tačiau ką ji dabar pasakys Šivai, kuri taip perdėtai nerimavo dėl savo sūnaus ir, pasirodo, ne be reikalo? Gal ji nujautė, kad gali nutikti kas nors panašaus, nes žinojo apie Gertrūdos kadaise puoselėtus jausmus Persėjui?

– Tavo draugui nieko neatsitiks, – bandė guosti ją mergina. – Man atrodo žinau, kur jie jį nugabeno, galbūt galėčiau jam padėti. Bet pirmiau reikia tavimi pasirūpinti, juk pati neišsigydysi, nes esi per daug nusilpusi.

– Tu moki gydyti? – Ravena susiraukusi uždėjo ranką sau ant šono. Adrenalino bangai nuslopus skausmas po truputį grįžo, ir ji nujautė, jog ilgai netvers, tad turėjo tučtuojau prigulti.

– Taip, kol gyvenau su mama, tobulinau savo galias, juk mano tėvas visą laiką mus stebėjo ir galėjo bet kada pulti. Teko kažką daryti, kad padėčiau jai apsiginti, – viską prisiminusi karčiai ištarė Felicija, tačiau netrukus jos veidas sušvelnėjo. – Mama parodė man ir daugiau naudingų burtų, ko gyvendama pas Isdoną ir Andorą nesimokiau, nes tiesiog nuo jų pabėgau. Pati žinai mano istoriją.

– Bet argi neturėtume paskubėti? Arėjas galbūt pakliuvo į didžiulę bėdą, o jeigu Rodžeris kėsinsis jį nužudyti?

– Nujaučiu, kad tavo draugo jam reikia dėl kitų priežasčių, į ką yra įsipainiojusi ir Gertrūda. Sunku nuspėti, ką jie sumąstė šįkart, galbūt dabar jų planai kur kas rimtesni.

Tuo metu dangų perskrodė tik dar ryškesnis žaibas, o po akimirkos nugriaudėjo griaustinis. Lietus palaipsniui įsismarkavo ir jų pusėn plūstelėjo stipri vėjo banga.

– Apsistokime Krištolo rūmuose, – pratarė Ravena. – Neptūnas paliko man raktus, kad prireikus bet kada galėčiau ten patekti. Su Arėju būtent tai ir planavome.

– Gerai, – sutiko Felicija. – Kai išgydysiu tave, turėsi paaiškinti man daugybę dalykų, nes pastarosiomis dienomis visai nesekiau įvykių.

Ravena tik linktelėjo, o šalti lietaus lašai privertė greičiau pasigauti ant kaklo kabantį raktą. Felicija skubiai surinko visus daiktus ir netrukus jos pasiekė rūmus. Matydama, kad draugei vis prasčiau, mergina atrakino duris pati ir atsargiai pakėlusi ją nuo grindų nunešė į pirmą pasitaikiusį kambarį. Tada paguldžiusi ją ant lovos pasilenkė arčiau ir rūpestingai apžiūrėjo žaizdą. Gydyti ji išmoko dar visai neseniai, tad nežinojo, ar pavyks viską atlikti tinkamai, tačiau negalvodama apie tai susikaupė. Visų pirma ji patraukė Ravenai nuo pilvo jau lietaus permerktus drabužius, kad aiškiau matytų žaizdą, po to ištiesė virš jos rankas. Mergaitė visą tą laiką gulėjo užsimerkusi, bet juto kiekvieną, net menkiausią jos judesį. Kūną užplūdo šiluma ir žaizdai pamažu gyjant pasidarė geriau, bet ji kantriai laukė, kol mergina baigs, o atsimerkė tik tada, kai toji atsikvėpusi atitraukė rankas.

– Na štai, nebeliko nė žymės, bet turėtum dar pasisaugoti, – tarė Felicija. – Ir kaip tau išvis pavyko kautis su tokia žaizda?

Ravena palengva atsisėdo ir susimąsčiusi kurį laiką žiūrėjo į grindis.

– Tiesą pasakius, nė pati nežinau. Man kažkaip pavyko kontroliuoti savo vidinį demoną, bet nesu tikra, ar galėčiau tai padaryti ir vėl, tad geriau nerizikuosiu.

– Galbūt taip nutiko dėl to, kad jau moki daug geriau valdyti savo galias? – spėliojo mergina.

Mergaitė pagaliau pakėlė akis ir pažvelgė tiesiai į ją.