Demono vaikas (VII dalis)

Septintas skyrius. Pavojai Mirties girioje (1)

Šiva lengvai tarytum plunksnelė nuturseno prie durų ir pamojo ranka sekti iš paskos, jos ilga suknelė subangavo it papūsta švelnaus vėjo. Ravena sureagavo neiškart, nes pirmiau jos akys nukrypo į duris, ant kurių išryškėjo gilus, prieš tai čia neegzistavęs rėžis. Mergaitė nejučia jį palietė, ir tuo metu jos atmintyje šmėstelėjo Neptūno veidas.

– Paskubėk, Ravena, – paragino ją moteris.

Papurčiusi galvą ji skubiai išbėgo iš menės, įsmeigdama akis į Šivą, kuri lyg vaiduoklis šmėstelėjo už koridoriaus kampo. Kartu jos nulipo laiptais ir pasiekusios reikiamą aukštą sustojo. Tyliai pravėrusi duris, rūmų karalienė įleido viešnią į vidų.

– Miriama, paduok jai ko nors pavalgyti, – kreipėsi į indus plaunančią tarnaitę. – Būsiu menėje, gali bet kada užsukti.

– Žinoma, bus padaryta, – nė neatsisukdama į ją tvirtai ištarė moteris.

Šivai išėjus, Ravena nejaukiai pamindžikavo vietoje, o kai Miriama parodė, kur prisėsti, įdėmiai stebėjo, kaip ji ruošia pusryčius. Miriama neatrodė sena, galbūt jos mamos amžiaus, sunku buvo pasakyti, kai ypatingieji išlikdavo jauni ilgiau už paprastus žmones.

– O tu čia dirbi viena? – netikėtai paklausė Ravena, kai priešais ją garavo šviežiai iškepti vafliai.

– Žinoma, – moteris vos vos šyptelėjo, ir vėl pasilenkdama prie indų. – Nors rūmai ir dideli, juose gyvena mažai žmonių. Be to, jei reikia paskubėti, visada galiu teleportuotis.

Pabaigusi valgyti ir padėkojusi už pusryčius, mergaitė grįžo į menę atgal pas Šivą.

– Man reikia ko nors, kas lydėtų mane kelyje, – neramiai prakalbo ji. – Prisimenate, pasakojau apie tai, kad kartais jaučiu mamos skausmą? Būtent dėl to su Felicija užtrukome ilgiau. Jeigu būčiau grįžusi anksčiau, galbūt būčiau padėjusi susitvarkyti su Rodžeriu.

– Viskas gerai, mes ką nors sugalvosime. Tik labai nesielvartauk, žinau, kaip tai kenkia tavo galioms.

Ravena linktelėjusi sugniaužė kumščius.

– Išmėginsime viską, kad atblokuotume Šešėlių karalystės vartus. Dabar keliausime prie antrųjų ir patikrinsime, ar blokada tokia pat stipri, kaip pirmųjų, galbūt pro juos pavyks lengviau praeiti. Tik teks kirsti Mirties girią, tad nežinau, ar tai gera mintis, juk mus gali užpulti tie žvėrys.

– Teisybė, – sunkiai atsidusdama pritarė moteris. – Pamaniau, kad tau padėtų Altayras. Jis neturi galių, bet moka taikliai šaudyti lanku, be to, jūs jau pažįstami, bus kur kas paprasčiau bendrauti.

– Puiki mintis, – apsidžiaugė mergaitė.

– Gerai, tada pakviesiu jį ir galėsite nedelsdami keliauti.

Šiva paliko Raveną menėje vieną, tad belaukdama jos sugrįžtančios, ji eilinį kartą nukreipė žvilgsnį į tą rėžį duryse, kurio čia anksčiau nematė. Ji buvo visu šimtu procentų tuo tikra, tik taip ir nesuprato, kodėl palietusi jį pajuto būtent Neptūną.

– Ko taip spoksai į tas duris? – staiga išniręs iš už posūkio paklausė Altayras.

– Aš tik... – jau buvo beatsakanti, tačiau nutilo, suvokusi, jog atsakymas skambėtų pernelyg kvailai. – Nieko svarbaus.

– Ak, šitai, – parodė į rėžį berniukas. – Kai mus užpuolė Rodžeris, jį čia paliko tas keistuolis, atvykęs mums padėti.

– Keistuolis? – kilstelėjo antakį ji. – O kur jis dabar?

– Nežinau, tiesiog dingo, – gūžtelėjo pečiais jis. – Šiva sakė įtarianti, kas jis toks galėtų būti.

– Taip, esu įsitikinusi, kad jis mano sūnus, – įsiterpė į jų pokalbį artyn priėjusi moteris. – Neptūnas.