Demono vaikas (VII dalis)

Vienuoliktas skyrius. Dvasių karalystė (3)

Norėdama į kambarį įleisti daugiau šviesos, Ravena plačiau atitraukė užuolaidą. Tuo metu neaiškios formos siluetas šmėstelėjo už lango ir aiktelėjusi ji staigiai metėsi į šalį.

– Kas nors nutiko? – tai pastebėjęs kilstelėjo antakius Altayras.

– Mačiau... ten kažkas sušmėžavo.

– Na, juk ne be reikalo ši karalystė vadinama dvasių vardu, ar ne?

– Taip, tu teisus, – linktelėjo ji. – Tik nemaniau, kad teks vieną iš jų pamatyti, galvojau, jos rodosi tik pranašams.

– Matyt, ne visada, – gūžtelėjo pečiais berniukas. – Tik įdomu, kaip jie visi su tuo susitvarko, nes girdėjau, jog jų čia be galo daug. Šiurpu net pagalvoti, kad galbūt dabar mus kas nors stebi.

Ravena daugiau nieko nesakiusi grįžo prie židinio, įsitaisydama toje pačioje vietoje, kaip prieš tai. Altayras sėdėjo šalia tylėdamas, tad užsimerkusi susitelkė į savo mintis, laukdama, kol kambaryje pasirodys Sagisas. Mėgaudamasi iš židinio sklindančia šiluma, ji prisiminė tuos jaukius žiemos vakarus, kai dar gyveno Žemėje pas Liną ir gardžiuodavosi karštu šokolado gėrimu. Deja, tokie žvarbūs orai Azryato niekada nepriminė, ten metų laikai keitėsi gerokai lėčiau ir žiemos ji nė karto nematė, o čia, žinoma, iki žiemos dar trūko sniego ir vėsesnių orų. Mergaitė spėliojo, ar Dvasių karalystėje bent jau vasarą būna šilta, nes pati tokių vėjuotų dienų ilgai nepakęstų ir ieškodama šilumos tiesiog išvyktų kitur.

„Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...“

Ravena persigandusi praplėšė akis, bet ją pasitiko tik nerūpestingai židinyje plazdanti ugnis, o netrukus į kambarį įžengęs Sagisas su padėklu rankose išblaškė visas mintis. Pagaliau jie su Altayru galėjo mėgautis arbata ir laukti, kol atsipeikės Lorena, tačiau mergaitė vis nesiliovė galvoti apie tai, ką kuždėjo tie balsai, mėgindama suprasti, kodėl juos girdėjo tik ji. Dvasioms nebuvo prasmės priminti jai pranašystę, kai jos likimas jau seniai buvo išpranašautas. O gal jaudintis visai nevertėjo, juk dabar turėjo kur kas svarbesnių reikalų, tad stengdamasi nuraminti besidaužančią širdį, Ravena pakėlė puodelį prie lūpų. Tačiau galvoje nuskambėjęs tie patys balsai privertė ją krūptelėti ir staigiai mestis į šalį. Puodelis išslydo iš rankų ir kritęs ant grindų skilo pusiau.

– Ravena? – Sagisas susirūpinęs pasilenkė arčiau jos. – Tau viskas gerai?

– Aš... – sumikčiojo ji. – Tie balsai mano galvoje... vis kužda pranašystės žodžius, tarsi bandytų priminti, kas manęs laukia ateityje.

– Greičiausiai tik nerimsta dvasios. Nėra ko bijoti, tau jos nieko nepadarys, – švelniai šypsodamasis ramino ją vyras. – Tie, kurie gyvena Dvasių karalystėje, prie jų jau pripratę.

– Atsiprašau, kad sudaužiau puodelį, – apgailestavo Ravena. – Galiu viską sutvarkyti.

– Nereikia, aš greitai, – jis skubiai surinko duženas ir nedelsdamas nuskubėjo atgal į virtuvę. Mergaitė akimirką žvelgė į nuo arbatos sušlapusį kilimą, bet jos dėmesį patraukė tarpduryje išnyranti figūra.

– Rėja? – akys išsiplėtė iš nuostabos, atpažinus taip seniai matytą personą. Ji atrodė nė kiek nepasikeitusi, tamsūs plaukai švelniomis bangomis krito per veidą, o ant baltų marškinių ji vilkėjo raudoną megztą liemenę, puikiai derančią prie siaurų juodų kelnių.

– Keista, kad vis dar mane prisimeni, – šyptelėjo toji. – Negalėjau patikėti, kai Sagisas pasakė, jog pas mus atvyksi. Girdėjau, tau reikia mano mamos pagalbos.

– Taip, – nenoriai pripažino Ravena. – Šiuo metu viskas taip sunku... O kodėl pati daugiau niekada manęs neaplankei?

– Atleisk, atvykau tik dėl amuleto, – susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis. – Be to, vėliau Tasdaras išsiaiškino, kad mėginome jį apgauti ir pagrobęs mane uždarė Nebūties pasaulyje. Bet nesijaudink, dabar viskas gerai, kai Melburnas su savo tėvu atvyko išvaduoti mano mamos, tuo pačiu ištrūkau ir aš. Ten juk kalėjo ir tavo mama, ar ne? Turiu omenyje, netikra?