Demono vaikas (VII dalis)

Šeštas skyrius. Nauji planai (1)

Ravena sunkiai pramerkė akis ir kelis kartus sumirksėjo, stengdamasi priprasti prie tiesiai į ją plūstančios šviesos, bet prisiminusi tai, kas nutiko paskutinį kartą, staigiai pašoko iš guolio. Prie atviro lango sėdinti Felicija nustebusi atsisuko, tačiau pamačius ją veido išraiška iš karto persimainė.

– Pagaliau pabudai, – švelniai nusišypsodama tarė. – Jau maniau, kad teks tave čia palikti ir gelbėti Arėją vienai, juk nežinau, kur tiksliai gyvena jo tėvai.

– Aš... aš praradau sąmonę, – kimiu balsu išmikčiojo mergaitė.

– Taip, dvi dienas pragulėjai lovoje, o per tą laiką nieko negalėjau imtis, nes turėjau stebėti tavo būklę. Jeigu būtum dar ilgiau nepabudusi...

– Dvi dienas? – apstulbusi krūptelėjo Ravena. – Išgulėjau dvi dienas?!

– Mane labiau neramina tai, kas nutiko, – mergina iš lėto priėjo arčiau. – Prieš tai jauteisi kuo puikiausiai, kas tave taip paveikė?

Mergaitė sunkiai atsidususi prisėdo ant lovos ir pažvelgė pro langą. Saulė jau buvo pakilusi virš horizonto, tačiau šildė menkai, ir iš to ji suprato, jog dabar dar ankstus rytas.

– Tu tik labai neišsigąsk, – nesmagiai knebinėdama viršutinę sagą galiausiai prakalbo ji. – Mes su mama turime ryšį, o kai ji Užmaršties pasaulyje, kartais jaučiu jos kančias.

– Vadinasi, tai gali bet kada pasikartoti? – tik dar labiau sunerimo Felicija. – Nuo šiol nė per žingsnį nepaliksime tavęs vienos, kaip ir planavome, visų pirma persikelsime į Dangiškuosius rūmus ir pasakysime, kas nutiko Arėjui. Kol būsiu išvykusi jo gelbėti, tau teks susirasti kitą pagalbininką, kuris padės susitvarkyti su Šešėlių karalystės vartais.

– Nesijaudink, neabejoju, kad rūmuose bus norinčių prie manęs prisijungti.

– Gerai, tada ruoškis, greitai keliausime, – sujudo mergina. – Gal tu alkana?

– Ne, pavalgysime rūmuose, man tik reikia nusiprausti.

Felicija pritariamai linktelėjo, tad susirinkusi visus savo drabužius mergaitė nutipeno į vonios kambarį ir nusprendė geriau palįsti po dušu. Vandeniui tyškant ant veido ir liejantis per visą kūną, ji kurį laiką stovėjo užsimerkusi, galvodama apie tai, ką regėjo, kai juto mamos skausmą, nors nuo šiol ji ir klajojo Šnabždesių girioje kaip šmėkla. Bet tai greičiausiai buvo ženklas, kad ji vis dar gyva, kad ta likusi dalis šaukėsi jos pagalbos, ir Ravena privalėjo paskubėti, kol galutinai jos neprarado. Atmintyje aiškiai iškilo paskutinės su mama praleistos akimirkos. Kad ir kaip norėjo apie tai negalvoti, prisiminimai patys grįždavo, priversdami širdį plakti stipriau. Kartu su jais išplaukė ir žodžiai, kai Arela sakė, jog Azryate turėtų būti apsistojusi Ariadna, tačiau ji pabudo namuose visiškai viena, nesuprasdama, kas vyksta aplinkui. O jeigu Tasdaras kažkaip pakenkė ir jai, nes galbūt ji kažką žinojo?

Ne, Ravena papurtė galvą, vaikydama negatyvias mintis šalin, juk jos tik silpnino jos dvasinę būseną ir tuo pačiu galias, kurių šiuo metu reikėjo labiau nei bet kada anksčiau – jeigu jas prarastų, negalėtų įgyvendinti savo planų. Būtent todėl ir stengėsi nukreipti dėmesį kitur, į tuos laikus, kai gyvenimas tekėjo kur kas ramesne vaga, nes jie skatino judėti į priekį ir jokiu būdu nepasiduoti. Tada Ravena treniravosi, kad pajėgtų įgyvendinti savo planą ir pasiimtų iš Tasdaro Azaros žiedą, bet nepaisant to viskas atrodė taip nerūpestinga ir lengva, o tie prabėgę su mama metai buvo vieni iš geriausių. Kiekvieną vėlų vakarą jos praleisdavo ką nors veikdamos drauge ar tiesiog kalbėdamos apie taip trokštamą šviesesnę ateitį. Mergaitė vis dar jautė sau tarp pirštų ilgas Arelos plaukų sruogas, kurias šukuodavo net tada, kai to nė nereikėdavo, ir nors puikiai žinojo savo likimą, svajodavo užaugusi tapti tokia pat graži, kaip ji. Deja, joms susitikus paskutinį kartą, mamos plaukai tokie ilgi nebebuvo. O gal jai tik pasirodė?