Demono vaikas (VII dalis)

Trečias skyrius. Gyvybės kaina (3)

Lyg iš gausybės rago, iš visų pusių pradėjo veržtis krūvos sargybinių, kurie po akimirkos susimaišė su Dvasių karalystės kariais. Lorena vis dar laikė magišką sieną, tarsi tai būtų vienintelis jos išsigelbėjimas, tačiau netrukus ją sudrebino stiprus smūgis ir moteris skubiai atsitraukė, tuo pačiu panaikindama ir sieną. Dabar jie kartu su Sagisu stovėjo tiesiai priešais Melburną, pasiruošusį perplėšti jiems gerkles. Nors ne, Lorena žinojo, kad buvo reikalinga Tasdarui, jis pakenkti jai negalėjo.

Deja, Sagisui tai negaliojo, bet visiškai nesibaimindamas jis puolė priešininko pusėn, taikliai užsimodamas kalaviju. Melburnas sureagavo iškart ir paskleidęs psi energiją vyrą parklupdė, o šis žaibo greičiu jau tiesė į jį ašmenis, nepaisydamas, kad pats galių visai neturėjo. Susikryžiavus dviem geležtėms į visas puses pasklido žiežirbos, rankos drebėjo nuo užplūdusios adrenalino bangos, tačiau kalavijo jis nepaleido, trokšdamas žūtbūt apsaugoti ne tik Loreną, bet ir kitus saviškius, juk Dvasių karalystės kariu tapo ne šiaip sau. O Melburnas jam nenusileido, iš visų jėgų stengdamasis po ašmenimis nepakliūti pats.

Lorenos pusėn tuo metu plūdo nemažai sargybinių, bet be problemų suguldžiusi juos ant žemės ji nedelsdama užsimojo į Melburną. Šis susverdėjo, iš rankų išslydo kalavijas ir žvangėdamas nukrito prie kojų, tad Sagisui buvo puiki proga veikti. Ploni kalavijo ašmenys sulindo iki pusės ir pervėrė Melburnui šoną, tačiau tarsi nejausdamas skausmo jis staigiai metėsi į šalį, taip išslysdamas iš ašmenų, ir pastvėrė nuo žemės kalaviją. Sagisas dar metė išgąstingą žvilgsnį į Loreną, lyg tikėdamasis sulaukti pagalbos, bet toji kovėsi su ja puolančiais sargybiniais ir prisidėti daugiau nebegalėjo. Tuo pasinaudojęs Melburnas susmeigė kalaviją jam į pilvą.

Net ir apsupta sargybinių, Lorena užfiksavo akimirką, kai vienas iš artimiausių ir ištikimiausių jos sargybinių prieš prarasdamas sąmonę suriko vieną vienintelį kartą ir susmuko savo priešininkui prie kojų. Moteris turėjo kuo skubiau jį išgydyti, kol jis dar nenukraujavo, tačiau jų buvo per daug, kad taip paprastai iki jo nusigautų. Jos pusėn jau skriejo kalavijas, bet Melburnas mostelėjo ranka, taip sulaikydamas saviškius, ir jie galiausiai liovėsi puolę, patraukdami tolyn savo ašmenis. Jam priartėjus, Lorena žengtelėjo atatupsta, nežinodama, ko iš jo laukti, nors Melburnas nebuvo toks neprognozuojamas, kaip Tasdaras, jo veiksmus bent jau pavykdavo nuspėti.

– Ir kas dabar? – neatlyžusi paklausė ji. – Viską galime užbaigti daug paprasčiau, jei tik sutiktum su manimi susitarti. Neprivalome pyktis vien dėl to, kad to nori Tasdaras.

– Manai, ilgai šitaip žaisiu? Jei reikės, iškasiu tave iš po žemių, tad geriau paklusk man, kol jis nepasirodė čia pats, kitaip nukentės tik dar daugiau žmonių, – ramiu balsu kalbėjo vyras, pažvelgdamas jai tiesiai į akis. Lorena bandė išvengti jo žvilgsnio, tačiau pajutusi deginantį karštį iš skausmo krito kniūbsčia. Melburnas priėjo arčiau, šypsnys nedingo iš jo veido. Jis jau ketino pasilenkti arčiau, bet staiga prieš nosį praskriejo durklas ir įsmigo į žemę, taip priversdamas jį mestis į šalį.

– Kaip tu drįsti? – nuskambėjo įtūžio kupinas balsas už nugaros.

Melburnas kaipmat apsigręžė, palikdamas Loreną ramybėje. Viena ranka atsirėmęs į medžio kamieną, stovėjo jo brolis Chromas. Savo aštriu ir erelis žvilgsniu jis skenavo aplinką, bandydamas suvokti, kas čia nutiko, po to pasisuko į be sąmonės gulintį Sagisą. Lorena jau norėjo bėgti prie jo, bet Melburno akys žybtelėjo raudonai, ir pajutusi tą patį deginantį skausmą moteris aimanuodama susiėmė už galvos. Greitai sureagavęs Chromas sviedė jo pusėn dar vieną durklą, o Melburnas tik ištiesė ranką, priešais save atkišdamas delną. Durklas sustojo ore ir tvokstelėjusi banga nukreipė jį atgal Chromo pusėn, tad šis vikriai pasitraukė į šoną. Ašmenys pavojingai praskriejo jam pro veidą ir įsmigo į medį.