Demono vaikas (VII dalis)

Ketvirtas skyrius. Užblokuoti vartai (2)

– Tiek daug laiko nemačiau Sidabrinio sfinkso upės, kad pamiršau, kokia ji nuostabi, – lėtai žingsniuodama pakrante ir kojomis žarstydama smėlį stebėjosi Ravena. – O kaip tau, Arėjau?

– Taip, čia visuomet gražu, – nesiginčydamas pritarė jis.

– Gal ką nors žinai apie šiuos simbolius? – patraukdama į šoną ilgas žoles ir rodydama į akmenų kelią per upę paklausė ji. – Neptūnas sukūrė juos tam, jog į Krištolo rūmus nepatektų joks blogis, tik nesuprantu, kaip vis dar pati praeinu, nešiodama savyje negatyvią energiją.

Vaikinas atsiklaupęs atidžiai nužvelgė akmenis.

– Tikriausiai dėl to, kad tavyje yra dalis gėrio, – galiausiai tarė jis. – Tokie pat simboliai yra mano tėvo bibliotekoje, juk vis dėlto Krištolo rūmai priklauso jam, tad greičiausiai paliko juose keletą burtų knygų, kuriomis Neptūnas ir pasinaudojo.

– O tu esi bent kartą matęs rūmus iš vidaus?

– Žinoma, mes visi juose lankėmės, – pakildamas šyptelėjo Arėjas, padėdamas mergaitei atsitraukti nuo nuožulnėjančio kranto. – Eime, neturėtume delsti, rūmai jau visai čia pat.

Ravena tik linktelėjo ir jie patraukė tolyn per akmenis, taip kirsdami per Mirties girią vingiuojančią turkio mėlynumo upę, pranykstančią kažkur tarp tankių medžių. Mergaitė vis nesiliovė nerimauti dėl Gordono ir troško vėl susitikti su Goda, juk tiek daug laiko jos praleido drauge Tamsos karalystės požemiuose ir tapo tik dar artimesnėmis draugėmis. Tai skatino ją nepasiduoti, o po kelių minučių jie jau stovėjo prie rūmus slepiančios uolos, kurią papildė visai netoli jų kaskadomis besileidžiantis krioklys, spindintis visomis vaivorykštės spalvomis. Daugybė mažų akmenukų plakėsi tėkmės plaunamame dugne, o pro debesis besismelkiantys šviesos pluoštai nuauksino vandens paviršių, virš kurio šmėkščiojo mažyčiai laumžirgių sparneliai.

– Aš eisiu patikrinti vartų, o tu lik čia, – nutraukdama tarp jų tvyrojusią tylą prakalbo Ravena. – Jeigu viskas bus gerai, pakviesiu.

– Gerai, bet būk labai atsargi ir jei pamatysi ką nors įtartino, iškart grįžk.

Mergaitė tik paliko visus savo daiktus ant kranto ir įbridusi į upę per akmenis artėjo krioklio link. Vanduo buvo ledinis, tačiau to nepaisydama ji ėjo į priekį, juk šiais akmenimis kartu su Neptūnu skersai ir išilgai vaikščiojo daugybę kartų. Pasiekusi garsiai šniokščiančią upę, ji giliai įkvėpė oro ir stipriai užsimerkusi nėrė skersai krioklio. Stipri srovė užliejo nuo galvos iki kojų ir bandė nublokšti žemyn, bet nukreipusi savo energiją į kojas ji žengė keletą žingsnių į priekį, tikėdamasi, jog srovė pasibaigs ir galiausiai perkels ją į Šešėlių karalystę. Tačiau iš visų pusių gaubiantis vanduo neišnyko ir akimirką atrodė, kad nieko nebus. Dar keletas žingsnių, ir garsai pagaliau nuslopo. Ravena iš lėto pramerkė akis ir išvydo jau nebe krioklį – ją gaubė aklina tamsa. Tuo metu kūną nukrėtė šaltis, lyg daugybė mažų adatėlių būtų susmigę į kūną. Apimta siaubo mergaitė susiėmė už kaklo, mėgindama įkvėpti oro, bet kiekvienas įkvėpimas tarsi ugnis degino gerklę. Susvyravusi ji metėsi atatupsta ir nuslydusi nuo akmens krito į upę.

– Ravena! – persigandęs Arėjas puolė į vandenį ir nusiyręs prie mergaitės kaipmat nutempė ją į krantą. Bet jai nieko rimto neatsitiko, iškart po to ji staigiai atsisėdo, išspjaudama iš burnos vandenį.

– Ką nors matei? – vis labiau nerimo vaikinas. – Kas ten nutiko?

– Aš... aš... – giliai alsuodama šiaip ne taip išmikčiojo Ravena. – Mačiau tamsą... mane apgaubė migla... negalėjau kvėpuoti ir išsigandau. Galvojau, kad niekada iš ten neištrūksiu.