Demono vaikas (VII dalis)

Keturioliktas skyrius. Sudužusios viltys (1)

Vos saulei pakilus, Lina atsargiai išlindo iš guolio, apsivilko chalatą ir nenorėdama prižadinti Melburno tyliai išėjo iš kambario. Daugybė įvairių minčių sukosi galvoje ir trukdė užmigti, ir nors buvo dar labai ankstus rytas, nusprendė beprasmiškai negulėti ir pasidaryti kavos. Besidarbuodama virtuvėje ji nė nepajuto artyn prieinančio Melburno, susivokė, kad jis šalia tik tada, kai liemenį apsivijo švelnios rankos. Trumpam nusišypsojusi, ji suėmė jo riešus, bet rankų neatitraukė.

– Atleisk, jei tave prižadinau, juk galėjai ir toliau miegoti.

– Ne, nenoriu, – tingiai sumurmėjo vyras, pasilenkdamas Linai prie ausies, jo ilgų plaukų užuolaida pasklido jai ant peties.

– Siaubas, kiek daug plaukų... – suimdama sruogą tarė ji. – Neplanuoji kada nors nusikirpti?

– Man gerai ir taip, – jo rankos dabar jau ne glaudė jos juosmenį, o lindo gilyn už chalato atlapų, liesdamos kiekvieną kūno lopinėlį, lūpos kaip lengvi drugelio sparnai keliavo kaklo išlinkimu ir iš lėto leidosi žemyn per petį.

– Klausyk, juk matau, kad kažkas neduoda ramybės, – stabtelėjęs tarė, pastebėjęs, jog ji neatsako į jo prisilietimus.

– Tu teisus, – sunkiai atsidusdama prisipažino moteris. – Nerimauju dėl Ravenos. Vakar ji čia buvo ir... elgėsi labai keistai. Atrodo, ji jau prarado viltį ir nebežino, kaip padėti Arelai. Norėčiau rasti kokią nors išeitį, bet bijau, kad jos nėra, nes jau seniai būtume ją atradę. Nebent Tasdaras gudriai maskuoja visus pėdsakus ir tai jam sekasi geriau nei visada.

– Gali būti, jis juk apsėstas dėl savo planų, visada sugalvos būdą, kaip apsukti priešus aplink pirštą, – Melburno veidas akimirksniu surimtėjo, bet rankų jis neatleido. – Nujaučiau, kad mano tėvui nieko nepavyks padaryti, o Tasdaras apie tai jau žino, tačiau visiškai neabejoja jo nesėkme.

– Palauk, jis sužinojo visą tiesą, bet nieko tau nepadarė? – persigandusi Lina atsisuko tiesiai į jį.

– Jis net nesuprato, jog esu prie to prisidėjęs, – puse lūpų šyptelėjo Melburnas. – Elmantaras padėjo man apsaugoti savo mintis nuo Tasdaro, tik kad jis nieko neįtartų, galutinai visko neužblokavo. Tasdaras vis dar gali jas skaityti ar patikrinti, ką veikiu, bet nematys nieko, kas yra prieš jo įsakymus. O ir nieko neįtars, nes nestebi manęs visą dieną ir neatseks skylių.

– Betgi tai puiki žinia, – apsidžiaugė moteris. – Matyt, tavo tėvas labai stiprus, jei taip sugeba.

– Be abejo, jis juk demonas. Net nepagalvojau, kad taip moka, kitaip jau seniai būčiau paprašęs pagalbos.

– Bet kaip Tasdarui išvis pavyko prieiti prie tavo proto? – susirūpinusi ji nubraukė jam nuo veido plaukų sruogą ir delnais suėmė skruostus. – Įprastai visi ypatingieji blokuoja savo mintis, kad niekas prie jų neprieitų, o jei esi stiprios valios žmogus, net Tasdarui neįmanoma jų pralaužti. Kodėl neužsiblokavai dar tada, kai jis nekontroliavo kiekvieno tavo žingsnio?

Prieš atsakydamas Melburnas tvirčiau priglaudė ją prie savęs.

– Kažkada labai seniai buvau užsiblokavęs, bet kai sužinojau, jog sunkiai sergu ir Tasdaras pasisiūlė padėti... per daug lengvai juo pasitikėjau ir prisileidau, o dabar, kai jis pasiekia mano protą, užsiblokuoti nebegaliu. Tikriausiai tas pats nutiktų bet kuriam iš mūsų, jeigu jį prisileistų.

– Suprantu, – nusiminusi linktelėjo ji, bet tuoj pat pralinksmėjusi užspaudė jo lūpas bučiniu. – Džiaugiuosi, kad tavo reikalai pagerėjo, tačiau mums jau metas skirstytis. Be to, mano kava jau atšalo.

– Reikalai palauks, – vyras per žingsnį stumtelėjo ją į priekį, ir Linos nugara atsirėmė į stalo kraštą. – Duok dar kelias minutes.

Po skubių pusryčių Melburnas kaip įprastai teleportavosi į Tamsos karalystę, o Lina ruošėsi vykti į Dangiškuosius rūmus, bet tarpduryje netrukus pasirodė Felicija.