Viską aplinkui gaubė absoliuti tamsa, bet to nepaisydama Felicija artėjo prie Tamsos karalystės vartų. Naktimis apylinkes prižiūrėjo tik dar daugiau sargybinių, tad saugodamasi ji slinko palengva, nors žinojo, kad išvengti jų nepavyks. Tačiau mergina buvo viskam pasiruošusi iš anksto ir prireikus planavo naudoti ne tik galias, bet ir durklus. Ji žūtbūt turėjo padėti Ravenai ir surasti Zurato veidrodį, tik nebuvo tikra, ar tai įgyvendins. Visiškai neabejojo, kad jį paėmė Tasdaras, nenorėdamas, jog Arela ištrūktų į laisvę. Felicija jos beveik nepažinojo, bet labiau stengėsi dėl draugės. Jei tik pavyks išsiaiškinti, kur paslėptas tas veidrodis, nedvejodama jį atsikovos, ir nesvarbu, ką teks dėl to padaryti.
Praslinkusi pro tankiai suaugusius medžius, Felicija galiausiai pasiekė Tamsos stulpą. Sargybiniai kartais saugodavo karalystę net už ribų, tačiau dabar nesimatė nė vieno, todėl jau kur kas drąsiau priėjo arčiau, tiesdama į stulpą ranką.
– Tu gal visai pakvaišai ar numirti nori? – netikėtai sustabdė ją griežtas balsas, nuo kurio mergina net krūptelėjo, bet neatlyžusi staigiai apsigręžė, susidurdama su pykčio kupinu Melburno veidu. – Nežinojai, kad tokiose vietose vienai klaidžioti pavojinga?
– Ir kas dabar? – pro dantis iškošė ji. – Manai, pavyks mane taip paprastai įgrūsti į požemius?
– Kodėl turėčiau tai daryti? – nerūpestingai gūžtelėjo pečiais jis. – Dar neperžengei ribų ir nesi Tamsos karalystėje.
Felicija primerkusi akis įdėmiai jį nužvelgė.
– Paklausyk, tik mėginu tau padėti, – tai pastebėjęs vėl prakalbo Melburnas. – Kad ir ką sumanei daryti, nedaryk to viena. Tasdaras šiuo metu labai piktas, jei pasirodytum jo tvirtovėje, greičiausiai tave nužudytų.
– Tikrai? Tuomet kodėl nenužudo kitų, kurie ištisai painiojasi jo kelyje? – sarkastiškai atkirto mergina.
– Labai klysti, jei manai, jog esi stipresnė už jį. Tiesa, yra tokių, kurių jis įveikti negalėtų, bet Tamsos karalystė ne tavo nosiai. Jeigu nori likti gyva, elkis protingai ir grįžk iš kur atėjusi.
– Kodėl taip atkakliai bandai mane atkalbėti? – Felicija įtartinai žvelgė į jį, iš apsiausto kišenės jau ruošdamasi traukti durklą.
– Negalvok, kad tu man rūpi, tiesiog darau tai dėl... – jis akimirkai nutilo, bet tada pastebėjo jos judesį. – Paklausyk, neturiu noro su tavimi ginčytis. Jeigu atvykai išlaisvinti Linos, deja, jau pavėlavai.
Merginos akys išsiplėtė iš siaubo.
– Nejaugi... Tasdaras galutinai ja atsikratė?
– Ne, Lina laisva ir saugiai grįžo namo.
– Tikrai? – jos rankos palengva atsileido. – Iš kur taip gerai viską žinai?
– Gal manimi ir nepatikėsi, bet jeigu ne mano tėvas, ji niekada nebūtų ištrūkusi iš Nebūties pasaulio. Gali ramiai grįžti namo, Tasdaras jos ten daugiau neįkalins.
Felicija minutėlę stovėjo netekusi amo. Jo žodžiai išties stulbino, bet tuo pačiu ji nujautė, jog Melburnas nemelavo, juk meluoti nebuvo priežasties.
– Palauk, tai tu Tasdaro pusėje ar mūsų? – sutrikusi paklausė ji.
– Tarkim, kai kurios aplinkybės draudžia man daryti, ką iš tiesų norėčiau, tačiau dėl Linos jaudintis neverta, daugiau jai nebekenksiu.
– Iš kur man žinoti, kad sakai tiesą?
– Negaliu to įrodyti, o ir neplanuoju dėl tavęs stengtis, tad geriau dink iš čia, kol dar nepakeičiau savo nuomonės.
YOU ARE READING
Demono vaikas (VII dalis)
FantasySkausmas, kančios ir liguistas keršto troškimas - tai viskas, ką Ravena jaučia, nugalėjusi kovą su mirtimi ir sugrįžusi iš Užmaršties pasaulio. Skirtingos besipinančios emocijos ir daugybė vizijų, kylančių jos atmintyje apie vietą, į kurią net pikči...
