Demono vaikas (VII dalis)

Devintas skyrius. Netikėta pagalba (3)

Kad ir kaip siaubingai krūtinėje daužėsi širdis, Melburnas nejudėdamas stovėjo tiesiai priešais Tasdarą. Dar niekada nebuvo matęs tokio įtūžusio, nors tarnavo jam jau daugiau nei dešimt metų. Tasdaro akys iš lėto klaidžiojo po patalpą – vertino padarytą žalą ir kiek į laisvę ištrūko kalinių. Juos iš abiejų pusių vis dar supo sūkuriuojanti ugnis, aiškiai nušviesdama jų siluetus. Melburnas tik akimirkai žvilgtelėjo už savęs, tikrindamas, ar visi spėjo pabėgti, bet nesimatė nė vieno, o jų auros taip pat jau buvo nutolusios, nes nė kiek jų nebejuto. Palengvėjimo atodūsis išsprūdo iš jo lūpų. Tegul geriau jie nemato to, kas čia nutiks, juk nė pats nebuvo tikras, ar po šios dienos išvis liks gyvas. Tik gaila, kad padėti galėjo ne visiems, Eliza ir Agnesė taip ir liko Tamsos tvirtovės požemiuose, o ištraukti jas iš ten jis galimybės nebeturėjo.

– Bent įsivaizduoji, ką padarei? – pervėrė jį neapsakomo įtūžio pritvinkęs Tasdaro balsas. – Ar dar nepakankamai tave kontroliuoju?!

Jo dėmesys dabar nukrypo tik į parankinį, pečiai ir krūtinė įsitempė. Ruošdamasis gintis, Melburnas suspaudė kumščius, nors nebuvo tikras, ar apskritai prireiks pajudinti pirštą, juk Tasdaras buvo daugybę kartų už jį stipresnis. Rudos jo akys prisimerkė, stengiantis užfiksuoti kiekvieną judesį. Ir štai, demonas puolė, tačiau jo judesiai buvo tokie greiti, jog Melburnas nespėjo net sureaguoti, tik pajuto stiprų smūgį į krūtinę ir nebeatlaikius kojoms jau lėkė tiesiai į sieną. Toks skausmas nuvilnijo per nugarą, kad jis neįstengė nė riktelėti, visą kūną tarytum suparalyžiavo. O Tasdaras jau ėjo artyn. Melburnui aptemo akyse ir jis nieko nematė, bet aiškiai girdėjo artėjančius žingsnius, kurie po kelių akimirkų nutilo. Tik tada jis sunkiai pakėlė galvą ir kelis kartus sumirksėjęs pagaliau priešais save įžiūrėjo grėsmingą demono figūrą ir raudonai degančias akis.

– Manai, man rūpi tie kaliniai? – sušnypštė jis tokiu balsu, jog nusmelkė kūną. – Manai, kad taip pasielgęs mane sužlugdei?

Tvirtos rankos pakėlė Melburną nuo grindų ir prirėmė prie sienos. Dabar Tasdaro veidas buvo tiesiai priešais jį, o jis nesugebėjo net įkvėpti dėl tų jį į sieną spaudžiančių rankų. Atrodė, nuo tokios neaprėpiamos jėgos ji bet kurią akimirką skils.

– Svarbiausia ne tai, kad jų čia nėra, o tai, ką padarei. Išdavei mane, nepaisydamas to, jog kada panorėjęs galiu išsiaiškinti visas tavo gudrybes, – jau daug žemesniu, bet vis dar tokiu pat grėsmingu balsu kalbėjo Tasdaras. – Nejaugi taip trokšti mirti? Pamiršai, kad nelaisvėje vis dar turiu tavo dukterį ir žmoną? Nebijai, kad dabar jas nužudysiu?

Ne, Melburnas visai to netroško, tačiau kaliniai šiuo metu jam rūpėjo labiau. Be to, Tasdaras tik grasino jas nužudyti, iš tikrųjų jis negalėjo to padaryti, nes Agnesė buvo viena iš sergėtojų, o Eliza dar nepasakė, kur paslėpė knygą apie tuos sergėtojus, jei ją nužudytų, niekada negautų atsakymo. Tokios mintys privertė jį šyptelėti, o Tasdaras vienoje rankoje sukaupė psi energiją ir iš visų jėgų smogė jam į pilvą. Melburno akys išsiplėtė iš siaubo, bet jis šiaip ne taip išsisuko nuo atlekiančio dar vieno smūgio bangos. Psi energija praskriejo pro šalį, vos per milimetrą nuo jo, tačiau Tasdaras vis nesiliovė. Dar keletas smūgių, ir Melburnas aimanuodamas susmuko ant grindų, iš visų jėgų stengdamasis iškęsti skausmą. Deja, jis buvo toks nepakeliamas, jog nebeįstengė daugiau atsikelti, tik abiem rankomis spaudė žaizdą pilve. Akyse vis labiau liejosi vaizdas, bet matomumą blogino ir veidą dengianti ilgų plaukų užuolaida. Matyt, kažkuriuo metu išsileido taip tvarkingai iš ryto supinta kasa.

– Neprivalau su tavimi žaisti, – jau daug ramesniu balsu prakalbo Tasdaras, ir parankinis vos ne vos įžiūrėjo visai šalia savęs juodus jo batus. – Jei taip nori mirti, niekas tavęs čia nelaiko, gali išeiti kada panorėjęs, o man nė nereikės teptis rankų tavo krauju.