Demono vaikas (VII dalis)

Dvyliktas skyrius. Nežinomybėje (1)

Nuo pat ryto Lina nesugebėjo ramiai nusėdėti vietoje, vis galvodama apie tai, kas nutiko praeitą naktį. Sakydama Felicijai, kad turi kitų reikalų, ji melavo, nes pirmiau norėjo susidėlioti visas mintis ir susivokti savo pačios jausmuose. Žinojo, kad taip nutiks, bet vis tiek nebuvo tikra, ką turėtų daryti toliau, kaip gyventi su tomis galvą plėšančiomis mintimis, o visų svarbiausia – Melburnu. Ar jis jaučiasi taip pat, kaip ji? Gailisi dėl to, kas nutiko? O gal jam tai visai nerūpi? Tačiau kaip tai sužinoti, kai nieko nesakęs jis tiesiog išėjo, palikdamas ją čia vieną? Ir kur jis dabar? Grįžo atgal į Tamsos karalystę? Tiek daug klausimų, o atsakymų nė vieno. Lina vis neįstengė patikėti, kad suartėjo būtent su Melburnu, juk prieš tai niekada nebūtų apie tai net pagalvojusi, tad kaip viskas sugebėjo pasisukti būtent šitaip? Tai jai atrodė taip netikra, tarsi koks slogus sapnas, tačiau visi tie prisilietimai, švelnios ir tuo pačiu grubios rankos, palikusios tokius įsimintinus pėdsakus ant jos kūno, buvo aiškus jų praleistos nakties įrodymas.

– O siaube, ką aš padariau? Net nesu tikra, ar myliu Melburną, juk galėjau jį atstumti... – sukuždėjo ji, abiem rankomis persibraukdama sau per veidą ir susmukdama ant kėdės virtuvėje. – Ak, kokia vis dėlto esu kvailė, ką jis dabar apie mane pagalvos?

Visą dieną moteris prabuvo namuose, užsiimdama įprastais ruošos darbais, kad tik greičiau praslinktų laikas. Bet tai susidėlioti minčių nepadėjo, jos kaip viesulas nesustodamos sukosi galvoje, vis primindamos Melburno artumą ir versdamos apgalvoti tai, ką pati galėjo padaryti geriau. Tik iš kurios pusės? Ar kad per mažai stengėsi dėl Melburno, ar kad turėjo išvis nesistengti? Bėgant valandoms ji jau visai nebesuprato, ko iš tiesų troško labiau, kai viskas įvyko taip greitai ir netikėtai. Po išsiskyrimo su Rodžeriu susirasti kitą vyrą rūpėjo mažiausiai, o prieš tai niekada nebuvo nutikę nieko panašaus, nes visą savo laiką ji skyrė tik jam. Jų draugystė pražydo palaipsniui, jie niekur neskubėjo ir susituokė tik tada, kai gimė pirmoji dukra. Ak, bet kaip seniai visa tai buvo, o ir ne su visais vyrais baigiasi taip pat, tvirtas ryšys neišaugs vien dėl to, kad praleido kartu vieną vakarą. Be to, yra tokių, kurie net negalvoja apie įsipareigojimus ir tiesiog nori numalšinti savo poreikius, tad galbūt ir ji turėtų į tai žvelgti kur kas paprasčiau?

Tačiau kad ir kaip Lina bandė įtikinti save, jog viskas gerai ir įvyko tai, kas įvyko, kažkur giliai jos pasąmonės kamputyje kirbėjo įkyri mintis, kad tokiu būdu apgavo ir įskaudino Elizą. Jau ne vienerius metus jos buvo gana geros draugės, net jei ilgą laiką ir nebendravo, o ji vis dar mylėjo Melburną, tik pačiam neįstengė to prisipažinti. Be abejo, Lina jautėsi dėl to siaubingai, nors kalta buvo ne tik ji, juk ne per jėgą nusitempė jį į lovą, Melburnas buvo tas, kuris žengė pirmąjį žingsnį. Bet argi tai tikrai pats geriausias pasiteisinimas, kokį galėjo sugalvoti? Ir ką dabar teks daryti? Kaip pažvelgti Elizai į akis, nejaučiant jokios graužaties?

Taip ir praslinko visa diena. Tik tada moteris sugebėjo šiek tiek pavalgyti ir aprimti, nors vis dar nesiliovė galvoti apie Melburną. Namus slegianti tyla nė kiek nepadėjo, o joje pernelyg garsiai nuskambėjęs durų skambutis privertė pašokti ant kojų. Nepajutusi magiškos energijos, iš pradžių ji pagalvojo, jog grįžo Felicija, bet toji planavo likti Dangiškuosiuose rūmuose ir prisijungti prie Ravenos. Žinoma, ji ir pati turėtų ten nuvykti, pasidomėti, kaip joms sekasi, o galbūt net kuo nors padėti, tačiau negalėdama susikaupti tik painiotųsi jų kelyje. Apie tai galvodama nuspaudė rankeną ir per žingsnį net atsitraukė, priešais save išvydusi Melburną. Netvirta jo stovėsena išdavė jaudulį ir Lina nejučia nužvelgė jį atidžiau. Melburnas vilkėjo jam įprastus šarvus, vadinasi, po svečiavimosi pas ją iš tiesų grįžo į Tamsos karalystę, tik plaukai šį kartą buvo tvarkingai surišti į kasą ir permesti per kairįjį petį. Atgimus vakarykščių įvykių prisiminimams, kūnas nevalingai suvirpėjo, ir moteris prikando lūpą, stengdamasi suvaldyti savo jausmus. Jau vien jo buvimas šalia ją taip veikė, tad kas bus toliau?