Demono vaikas (VII dalis)

Vienuoliktas skyrius. Dvasių karalystė (2)

Rebeka jau visai nežinojo, kiek laiko pratūnojo šiuose požemiuose, tačiau ištrūkti daugiau nesivargino, nes kad ir kiek kartų bandydavo, niekada nepavykdavo. Be to, dabar ji kalėjo ne Tamsos karalystėje, o Užmaršties pasaulyje, iš kur pasprukti buvo gerokai sunkiau. Matyt, Tasdaras baiminosi, jog vieną dieną jai pasiseks, todėl ją ir perkėlė. Rebeka galėjo džiaugtis tik tuo, kad daugiau nebebuvo kankinama. Nežinia dėl kokios priežasties Tasdaras pasirodydavo požemiuose vis rečiau ir nebeklausinėjo, kas yra trečiasis sergėtojas. Nuojauta kuždėjo, jog jis tą sergėtoją jau surado, tik galbūt dar nesučiupo. Jeigu būtų, tada ji nebesėdėtų šioje kameroje ir seniai būtų mirusi, juk Tasdaras ir siekė tuos sergėtojus sunaikinti, tik ji nežinojo kodėl.

Apie tai mąstydama mergaitė gulėjo ant seno kieto gulto, nes dabar Aladoras nesivargino jos net prirakinti. Žvelgdama į akmenines lubas ji sunkiai dūsavo, ilgėdamasi jaukių namų ir šilto valgio, nors didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kaip Tasdaro kalinė. Bet jei ir džiaugėsi laisve neilgai ir nelabai tesuvokė, ką ji reiškia, visa širdimi jos troško, norėjo būti apsupta mylinčių žmonių, o ne šių šaltų sienų, nepraleidžiančių net menkiausio garselio. Nė pati nesuprato, kaip dar sugebėjo išlaikyti sveiką protą. Galbūt jai padėjo nuolatinės mintys apie tą trumpą, bet įsimintiną laikotarpį, kai gyveno Azryate, net jei Tasdaras ir paleido ją dėl savanaudiškų tikslų – kad padėtų Ravenai įvaldyti savo galias. Rebeka pripažino pasielgusi kvailai, juk galėjo iškart pasakyti Ravenai tiesą, ji būtų puikiai supratusi, bet tuo metu per daug bijojo ir manė kontroliuojanti padėtį, nors iš tiesų visai jos nevaldė. Jeigu ne Neptūnas, tikriausiai niekada nebūtų paėmusi iš Tamsos tvirtovės Azaros žiedo, tad džiaugėsi, kad pasimėgavusi laisve padarė bent kažką naudingo.

Tačiau kas vyko aplinkui, mergaitė žinojo tik nuotrupas. Atmintyje aiškiai įsirėžė prisiminimas, kai Aladoras atvedė ją pas Raveną, norėdamas, kad jos atsisveikintų, neva toks buvo paskutinis Tasdaro prašymas. Ravena pažadėjo, jog padės jai ištrūkti, bet ji vargiai tuo tikėjo, o ir nežinojo, kiek laiko praėjo nuo tos dienos. Be to, ji juk užsiminė, kad jau kurį laiką praleido Užmaršties pasaulyje, tačiau jos atsiimti atvyksta mama. Deja, daugiau išsiaiškinti neleido Aladoras, ir beliko tik spėlioti, ar Ravena iš čia ištrūko ir ką teko paaukoti, kad tai padarytų.

Širdį suspaudė prisiminus ne tik seserį, bet ir mamą. Su ja nesimatė jau taip ilgai, jos buvo užmezgusios silpną ryšį dar tada, kai ji kalėjo Nebūties pasaulyje. Bijojo, kad išauš tokia diena, kai nebeprisimins jos veido, juk ir prieš tai Tasdaras leisdavo joms susitikti labai retai. Arela turėjo magišką raktą, jog patektų į Rubeno planetą, bet juo naudotis negalėjo niekas kitas, o jis aktyvuodavosi tik tada, kai to įsigeisdavo Tasdaras. Tikriausiai jis taip apribojo jų susitikimus, nes nenorėjo, kad jos sugalvotų būdą, kaip panaikinti tą Rubeno planetą gaubiantį skydą, nors tai padaryti tikimybė buvo maža. Skydas buvo pernelyg stiprus, kad ir kaip ji stengėsi įvaldyti savo galias, to nepakako.

Tačiau sėdint už šių grotų Rebekos neapleido dar viena įkyri mintis – Tasdaras dėl jai nesuprantamos priežasties galvojo, kad jos tėvas yra ne jis. Nuo tos dienos, kai bandė ją tardyti, nes manė, jog ji žino, ir pati nenustojo tuo abejoti, apgalvojo kiekvieną smulkmeną, kodėl jis galėjo taip pamanyti, kai tiek laiko vadino ją savo vaiku ir mėgino išnaudoti jos galias. Rebeka puikiai žinojo, kad demonų vaikai patys ne visada tampa demonais, ypač jei vienas iš tėvų žmogus. Kartais jie gali būti arba pusiau demonai, arba net neperimti demoniškų galių, visai kaip ir ji, bet nuojauta kuždėjo, jog čia kažkas ne taip. Tasdaras nebuvo iš tokių, kurie pateikia svarbų faktą be jokių įrodymų.

O jeigu mama iš tiesų jį apgavo? Jeigu taip, tuomet kas jos tėvas iš tikrųjų? Rebeka taip siaubingai troško tai sužinoti, jei tik kada nors iš čia ištrūks, tiesiog paklaus mamos, juk vis dėlto privalėjo žinoti tiesą. Galbūt Arela bandė tai nuslėpti dėl rimtų priežasčių ar norėdama ją apsaugoti. Vadinasi, visus tuos metus Tasdaras neturėjo reikalo laikyti jos Rubeno planetoje, bet darė tai tik dėl to, jog įskaudintų mamą, nes tada nežinojo, kad ji viena iš sergėtojų. Žinoma, greičiausiai viskas buvo kur kas sudėtingiau nei ji manė, tik ji neįstengė visko surišti į visumą. Be to, mama tikriausiai tylėjo, norėdama apsaugoti ir jos tėvą. Ar tai reiškė, kad vis dar jį mylėjo? O gal jie netgi slapčia susitikinėjo?