Demono vaikas (VII dalis)

Vienuoliktas skyrius. Dvasių karalystė (1)

– Ravena, mums metas eiti, Žina jau laukia, – kreipėsi į ją Altayras. – Ką čia veiki?

Tačiau mergaitė neatsiliepė, jos sunerimęs žvilgsnis buvo nukreiptas į kadaise jai dovanotą Felicijos pakabuką. Kaip niekad aiškiai ji prisiminė tą dieną, kai jį gavo, o po to manė, kad draugės nebėra tarp gyvųjų, bet dabar jos bendravo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Ravena nepaprastai džiaugėsi, turėdama tiek daug brangių žmonių, kurie visai nepaisė jos demoniškos prigimties, juk ji nesileido užvaldoma savo tėvo ir iš visų jėgų stengėsi ją užgniaužti.

– Tik nesakyk, kad ir vėl jaudiniesi dėl menkniekių, – uždėjo jai ranką ant peties Altayras. Nuo tokio judesio mergaitė pabudo iš savo minčių labirinto ir atsisuko į jį.

– Tai ne menkniekiai, – galiausiai prakalbo ji. – Galvojau apie Feliciją, nes ji išvyko nieko nesakiusi, bet nujaučiu, jog dabar ji Tamsos karalystėje dėl Zurato veidrodžio. Nors ji ir stipri, vis tiek nerimauju, juk išvyko ten visiškai viena.

– Tiesiog pasitikėk ja, Felicija sakė, kad bus atsargi, vadinasi, žino, ką daro.

– Tikriausiai tu teisus, – nenoriai šyptelėjo Ravena. – Eime, neverskime Žinos laukti, ji turi ir kitų darbų.

Altayras sutiko, tad kartu jie paliko kambarį ir pasiekė laukujes duris, kur juos pasitiko žynė. Nieko nesakiusi ji pamojo ranka prieiti arčiau, o kai jie įsikibo į ją, kaipmat teleportavosi į Sanorato miestą, prie pat Dvasių karalystės vartų. Perėję Šviesos stulpą, jie atsidūrė tiesiai priešais metalinius vartus, kuriuos iš visų pusių supo didžiuliai rūko kamuoliai, tarsi tokiu būdu slėpdami juos nuo priešų.

– Įleisiu jus pro vartus, o po to jus pas Loreną nugabens mano vaikinas, – tarė Žina. – Jis čia dirba sargybiniu, jau vakar pranešiau, kad atvyksite.

Nelaukdama moteris suėmė už rankenų, ir nors vartai buvo didžiuliai, pasidavė lengvai. Jiems prasidarius, priešakyje atsivėrė vis dar švintantis karalystės dangus, pasidabinęs ryškiai raudonais ir oranžiniais atspalviais. Tačiau Ravenos žvilgsnis iškart nukrypo į juos pasitinkančius šarvuotus sargybinius, kurių apranga jai šiek tiek priminė jos tėvo valdas, skirtumas buvo tik tas, jog šie sargybiniais juos saugos, o ne puls.

– Nesitikėjau, kad pasirodysite taip anksti, – prieidamas arčiau prakalbo vienas iš jų, nusitraukdamas nuo galvos šalmą, ir jo juodi plaukai pasklido ant pečių.

– Pamaniau, kad taip bus geriau, – priimdama vyrą į glėbį nusišypsojo Žina, nors šarvai ant jo kūno neleido jai deramai prisiglausti ir pasimėgauti jo artumu. Tik tada Ravena suprato, jog tai greičiausiai ir bus Žinos vaikinas, vardu lyg ir Sagisas, jei gerai prisiminė.

– Deja, nežinau, ar greitu metu pavyks pasikalbėti su Lorena, – šiek tiek nusiminusiu balsu iškvėpė jis. – Bandant ištrūkti iš nelaisvės, ji... truputėlį nukentėjo nuo sargybinių, Chromas ją pagydė jau vakar, bet iki šiol ji nepabunda. Atrodo, viskas lyg ir gerai, gal Lorenai tiesiog reikia daugiau poilsio, juk vis dėlto laukiasi vaiko, o dar pakliuvo į tuos požemius.

– Gal turėčiau atidžiau ją apžiūrėti? – sunerimo žynė.

– Nereikia, kol kas ją tik stebėsime, jei matysime, kad ilgai nepabunda, tada tave ir pakviesime. O vaikai gali pasisvečiuoti ir palaukti.

– Žinoma, o man metas grįžti į Dangaus karalystę ir padėti kitiems žyniams susitvarkyti su tais burtais, apie kuriuos tau pasakojau anksčiau, prisimeni?