Demono vaikas (VII dalis)

Keturioliktas skyrius. Sudužusios viltys (2)

Nužvelgusi mėnulio apšviestą Oriono miestą, Ravena su skausmu širdyje nusprendė, kad laikas grįžti į rūmus, kol dar niekas jos nepasigedo. O dėmesio šiuo metu ji norėjo mažiausiai, net jei ir visą dieną prasėdėjo ant kalvos visiškai viena. Deja, tai nepadėjo pasijusti geriau, bet ji bent jau sugalvojo, ko imsis toliau, ir nors baidėsi tos minties kaip maro, kitos išeities nebebuvo. Drebančios rankos iš lėto nusvėrė rankeną. Įsmukusi vidun, mergaitė tyliai patraukė koridoriumi savo laikino miegamojo link. Žinojo, jog neužmigs, tačiau beprasmiškai vaikščioti gatvėmis nebeturėjo nei noro, nei jėgų.

– Ravena? – staiga krūptelėjo ji, išgirdusi Felicijos balsą už nugaros. – Ką čia veiki taip vėlai? Maniau, kad turėtum miegoti.

– Aš... išėjau pasivaikščioti, – sumikčiojo mergaitė. – Neverta nerimauti, tik norėjau įkvėpti gryno oro.

– Jeigu tau labai sunku, galime apie tai pasikalbėti, – liūdnai nusišypsojo mergina.

– Atleisk, kalbos mūsų padėties nė kiek nepagerins. Be to, jau apsisprendžiau, ką darysiu toliau.

– Tikrai? Gal žinai, kaip padėti Arelai?

– Ne, bet man reikia skubiai pasikalbėti su Žina.

– Tai padarysi iš ryto, dabar ji nuėjo miegoti, – Felicija atsisuko tiesiai į ją. – Geriau leiskime Žinai pailsėti, ji ir taip visą dieną ant kojų, vis ieškodama būdo, kaip padėti ne tik tau, bet ir visai Šešėlių karalystei.

– Žinau, būtent apie tai ir noriu su ja pasikalbėti. Bet tu teisi, neturėčiau trukdyti tokiu vėlu metu, palauksiu iki rytojaus. O kodėl tu nemiegi?

– Tiesiog užsiplepėjome su Šiva ir nė nepajutome, kaip praėjo laikas. Ji išties labai dėkinga už tai, jog išgelbėjau jos vyrą ir sūnų.

– Džiugu girdėti, kad sutariate, – šyptelėjo Ravena ir ketino dar kažką pridurti, tačiau Felicijos veidas staiga perbalo ir tarsi negalėdama įkvėpti ji susiėmė už krūtinės. – Kas atsitiko? Tau viskas gerai?

Mergina nė nepažvelgė į ją, lyg būtų neišgirdusi klausimo, ranka tik dar stipriau suspaudė megztinio audinį ties krūtine.

– Ne, negali būti... – pasibaisėjusi sukuždėjo ji. – Kažkas... kažkas nutiko mano mamai.

– Tu tuo tikra? – sunerimo mergaitė.

– Žinoma, mes turime ryšį, pati žinai, kaip jis veikia. Privalau tučtuojau ją pamatyti.

– Aš kartu su tavimi.

Jos greitai išbėgo iš rūmų ir teleportavosi prie Dangaus karalystės vartų. Sargybiniai nelabai norėjo praleisti, mat nakčiai vartai čia būdavo galutinai uždaromi ir niekas negalėdavo nei išeiti, nei įeiti, bet Felicija įtikino juos, jog tai labai svarbus atvejis, nuo kurio galbūt priklauso gyvybė, tad buvo svarbi kiekviena minutė. Galiausiai jos galėjo praeiti ir iškart teleportavosi į Žemę, prie pat Linos namų. Dėmesį iškart patraukė atviros durys ir pro jas sklindanti šviesa, kas jau buvo blogas ženklas. Mergina kaip kulka šovė vidun, o Ravena vos spėjo jai iš paskos, bet stengėsi neatsilikti. Tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas privertė ją sustingti tarsi ištiktą stabo. Lina gulėjo kambaryje prie sienos, veidu į grindis, didžiulėje kraujo baloje. Felicija suklupo šalia jos, skruostais jau riedėjo ašaros, bet ji stengėsi jas suvaldyti ir išlikti blaivaus proto. Nepaisydama, jog pati siaubingai išsikruvino, mergina nutraukė Linos riešus juosiančius antrankius, apvertė ją, kad geriau matytų žaizdą, ir norėdama ją išgydyti ėmė traukti į šalį drabužius.

– Viskas bus gerai, mama, tik nepalik manęs, prašau... Aš tave išgelbėsiu, girdi? – rankose akimirksniu žybtelėjo melsva psi energija, bet tada jos žvilgsnis nukrypo į vis dar tarpduryje stovinčią Raveną. – Ką tu darai, gal nori, kad ji mirtų?! Nestovėk čia ir padėk man!