Jei pasiklysčiau dykumoje, suvalgyčiau visą smėlį ir grįžčiau namo atsigerti vandens. Tačiau problemos ne be priežasties yra vadinamos problemomis. Savo bėdas spręsti nėra taip lengva, kaip atrodo aplinkiniams, kurie nėra susidūrę su jomis.
Mano draugė sako, kad privalau valgyti. O man atrodo, kad žmogus pasiklydęs dykumoje negali grįžti vien dėl to, kad jam kažkas paskambino ir liepė pareiti.
Pirmiausia: dykumoje nėra ryšio.
Antra: mano telefonas išsikrovęs.
Tačiau paaiškinkit tai Gretutei.
Būtent dabar tai ir stengiuosi padaryti. Mergaičių tualete, kur ir buvau pričiupta.
-Ar tu sergi?
-Ne,-atsidusau, rankomis atsiremdama į kriauklę.
-Ar maistą išvėmei tyčia?
-Ne.
-Meluoji!-sušuko ji.-Tu ir vėl tai darai! Taip ir maniau, kad turiu...
Tualeto durys atsivėrė. Pertraukos triukšmas nutraukė draugės kalbą. Į dvokiančią patalpą pilną melo ir pykčio įbėgo mergaitė. Ji nieko nepastebėjo, nei smarvės, nei to, kad po pagalve vietoj iškritusio dantuko-pinigėlį padeda tėvai. Melo maži vaikai nesupranta. Jiems viskas atrodo teisinga.
Tai kodėl mes užaugam?
-Taip ir maniau, kad po pirmo karto turėjau viską pranešti tavo mamai,-šnabždėdama užbaigė Greta.
-Tai nieko nepakeistų.
-Tai pakeistų viską.
-O jei aš nenoriu, kad kas nors keistųsi?-nepasidaviau. Ir panašu, kad laimėsiu.
Gretutė tyliai stebi mane megzdama žodžius, kurie visvien nepadės, kurių net nereikia.
###
( Niekas ir vėl čia su trumpa naujos istorijos dalimi.
15.12.26 11:11pm xx )
