Vakar nepastebėtai atėję draugai taip pat paslaptingai ir išėjo. Net buvo kilus mintis, kad vaizduotė ir vėl kuria planus man nežinant. Bet turėjau nenuginčijamų įrodymų-saldūs, orandžiniai mandarinai ant spintelės ir Fusčikas lovoje, mano glėbyje. Jau spėjau sugalvoti tam drambliui vardą. Norėjau, kad tai būtų kažkas keistesnio nei mano.
-Ar vakar kažkas buvo atėję?-klausia mama sėdinti kaip tik įmanoma toliau nuo manęs. Ji turbūt bando šypsotis, bet kaip ir minėjau, tarp mūsų per didelis atstumas, kad įžvelgčiau jos pastangas.
Kaip atsaką, į rankas jai vėl įkišu tylą.
-Ar tai Gretutė?
Ar tu bent kažką nutuoki apie mane? Be to ką tau pliurpė daktarai, apie mano cukraus kiekį kraujyje ir per mažą svorį?
Ar žinai, kad kadaise tikrais laikyti draugai net nosies galiuko neįkiša pro duris?
Ne, nežinai.
Paslepiu veidą Fusčiko minkštame kailiuke.
-Tu turbūt pavargusi...-pasidavusi atsidūsta moteris. Tai tarsi ne mano mamos balsas. Pernelyg svetimas, toks pavargęs ir liūdnas.
***
Apie pusę keturių, kai buvau suvalgiusi savo pietų normą ir išgėrusi vaistus, kažkas smarkiai pasibeldė į duris.
Turėjau nuojautą, kad pagaliau Lidas paleido Idos švelnią ranką ir atėjo aplankyti savo kvailos draugės.
Mama ramiai tarė, kad galima užeiti.
Buvau atsukusi nugarą į juos, todėl negalėjau matyti kas tai. Bet žingsniai buvo nedraugo.
-Elodėja, neturėjau progos pasakyti tau,-mamos balsas persimainė į susijaudinusį.
Galva lyg užprogramuota atsigręžė į nepažįstamąjį.
-Sveika,-tarpduryje stovėjo vidutinio amžiaus vyras. Ilgą laiką neplauti ir nekirpti rudi plaukai sušukuoti ant šono, o veidas tarsi žole apaugęs barzdele. Neatrodo labai prisižiūrintis, tačiau drabužiai rodo jog pinigų turi, arba šiuo atveju jo tėvai juos skina, lyg nuo medžių.
Jo ranka spaudžia rusvų rožių puokštės galą, kuris apsuktas pigiu laikraščiu, visiškai netinkančiu prie didingai atrodančių gėlių. Jis šypsosi.
Argi ne ironiška taip sveikintis su žmogumi gulinčiu ligoninės lovoje?
Mano tėtis nesupratingas.
Jis po trejų metų ateina ir sveikinasi su manimi, lyg su paprastu ir nereikšmingu pažįstamuoju.
Na, ką gi, aš nesu. Tačiau negaliu burnoti, jis bent jau atėjo.
-Kaip laikaisi?-vyras nesulaukęs pakvietimo ar kokio kito atsako nekviestas įžengė į palatą.
Gėles įkišo į vazą, kurioje net nubuvo vandens.
-Ji vis dar nekalba?-jis atsisuko į mamą liūdnu žvilgsniu ramiai stovėdamas prie mano lovos.
Nekalbu, bet puikiai girdžiu.
-Kaip ir sakiau,-ši atšovė vartydamą žurnalą, kuris turėjo jai padėti išvengti akių kontakto.
-Ir ką jūs ruošiatės daryti?
-Mes lauksim.
-Nesąmonė,-jis neslėpdamas nepasitenkinimo sumurmėjo.
Jaučiau augančią įtampą ir pykti, tačiau manęs čia kaip ir nebuvo.
Mama tėškė žurnalą ant grindų ir pašokusi nuo kėdės grasinančiai artėjo prie vyro.
-Tu neturi teisės čia būti. Ateini lyg niekur nieko ir aiškini kaip turėčiau elgtis? O kur buvai prieš tai nutinkant?! Ką veikei kai aš sėdėjau greitosios automobilyje prie savo dukters sustingusio kūno?!-balsas kilo su kiekvienu žodžiu, tačiau jam tai nėmotais. Jis žiūri į mano rankas ir tyli.-Eik velniop, Garetai!
Veiksmas pasiekia kulminaciją.
Tėvo akys trumpam susitinka su manosiomis. Šiek tiek linktelėjęs jis apeina lovą ir net neatsisveikinęs su įniršusia mama išeina, tyliai uždarydamas duris.
Atomazga. Viskas atslūgsta. Motina dar labiau išsekusi susmunka kėdėje, o mano pečiai pagaliau atsipalaiduoja.
###
Desperatiškai stengiausi įmesti kažkiek veiksmo. Ir berašydama supratau, kad net neįsivaizduoju kaip tas veiksmas atrodo :/
