Turbūt kiekvienas pažįstą tą jausmą, kai po gilaus miego staiga prabundi ir trumpam neprisimeni dalykų, kurie nutiko. Tik paskui suvokimas sminga tarsi strėlė į mane. Dabar jau aiškiai prisimenu skausmą, kuris buvo suparalyžiavęs mane, o tada mamos riksmą, kai ji išvydo mano įtemtą kūną.
Ir štai aš čia, ligoninėje. Prie manęs prijungtas kažkos aparatas, bei įsmeigta lašalinė. Praeidamos sesutės kreivai žvilgčioja į mane. "Ji tik dar viena paauglė, kuriai trūksta dėmesio"-žinau, galvoja jos.
Mama sėdi už durų, girdžiu jos kūkčiojimą. Ji vis klausia manęs kodėl. Ir aš iš visos širdies trokštu jai atsakyti, kad neturiu jokio noro kalbėti apie tai.
Tačiau noras tylėti buvo stipresnis už norą prabilti. Todėl tiesiog guliu ir laukiu.
-Labas,-ta mergina vėl kyšteli galvą pro užuolaidą, kuri skiria mūsų lovas ir turėtų duoti privatumo, tačiau ši, mano amžiaus mergiotė jau kuris laikas neduoda ramybės.
Nuleidžiu akis į savo rankas. Delnai subintuoti, o nagai nukirpti visiškai trumpai.
Tokiu gestu parodau, kad nenoriu su ja kalbėti, bet jai nė motais. Juodų, tarsi Idos, plaukų kupeta atsiranda šalia manęs. Tiesa, ši mergina dar primena man ir Gretutę, iš šviesiai melsvų akių ir mažytės nosytės. O trumpi, stori pirštai, bei kampuota nagų forma visad priverčia pagalvoti apie Lidą.
-Ar jautiesi geriau?-ji šypsosi. Net nesuprantu kodėl. Nėra smagu būti uždarytai ligoninėje!-Vis dar nekalbi? Šiandien sapnavau, kad kažką man pasakojai. Tavo balsas buvo gan šiurkštus. Ir tu verkei.
Turbūt todėl ji mane ir erzina. Atrodo, jog niekada nenustos kalbėjusi.
Vakar net apsimečiau mieganti, kad tik atstotų, nes mama tiesiog žiūrėjo ir tarsi laukė, kol kažką pasakysiu.
Lova įdumba. Mergina atsiranda dar arčiau manęs.
-Mane paleidžia. Šaunu, ar ne?-šypsena platėja.
Vakar vakare ji man papasakojo visą savo istoriją. Kaip ji nekenčia savęs ir kaip norėjo būti tokia kaip jos draugės-plona, graži, protinga. Todėl atsisakyti maisto jai atrodė pats geriausias sumanymas. Tipiška.
"Supratau, kad klydau"-paskui tarė ji.-"Taip daryti negalima. Valgyti reikia."
-Bet tu neliūdėk, Ele. Aš tave aplankysiu.
Pažiūriu į ją ir silpnai šypteliu.
Man nepatinka kai trumpina mano vardą. Tačiau dar labiau nekenčiu, kai mane vadina Elodėja.
Tad "Elė" manau skamba visai gražiai.
