Mano šeštadienį sugadino į svečius besiveržianti Gretutė. Ji atsinešė kažkokį senų laikų filmą ir pilną maišą maisto. Nuo mėtinių saldainių iki šokoladinių sausainių. Septintoji bado diena man meta iššūkį.
Filmui net neįpusėjus draugė berydama cukrinuotus guminukus ėmė mane tardyti:
-Kodėl nieko nevalgai?
-Ar šiandien jau pietavai?
-Ką valgei vakar?
-Šitie zefyrai nuostabūs. Nori?
-Paragauk guminukų. Nesuprantu. Kodėl tu nieko nevalgai?
Draugė visą dėmesį skyrė man, o apie filmą visai pamiršo. Manau, kad ji atėjo čia tik dėl to, kad mane patikrintų. Žinau tai.
-Klausyk. Gal geriau pažiūrim filmą?-mano pyktis vis labiau kaito. Tikiuosi veidas nepradėjo raudonuoti, o iš ausų nesiveržė dūmai.
-Geriau paklausyk tu, Elodėja,-Greta paėmusi pultelį sustabdė kalbančius aktorius ir beverkiančią mergaitę.-Atėjau čia, kad įsitikinčiau, jog manęs nemaustai. Noriu žinoti, kad tikrai valgai.
Tai buvo aišku.
-Peržengei ribas. Juk sakiau, kad nebebadauju ir jei kas nors pasikeistų iškart praneščiau!
-Netikiu tavim!-kai ji ima šaukti jos balsas tampa cypiantis.-Tu nieko net neparagavai!
Mergina pašokusi nuo lovos pačiupo sausainį ir prikišo man prie pat lūpų.
-Valgyk!
-Atstok!-trenkiu jai per ranką. Sausainis krenta ant žemės, skyla į dvi dalis
-Matai? Tu negali! Visada meluoji! Mūsų draugystė ima trupėti, nejau nematai?
-Draugystė? Ji baigėsi jau seniai. Tai buvo tik tavo sukurta iliuzija.
Vartau akis, bet jos vis krypsta į ant žemės gulintį sausainį.
-Nori pasakyti...
-Taip! Būtent! Tu tiesiog užmerkusi akis viską paišai savo tobuloje galvytėje.
Gretos akys apsitraukė liūdesiu. Staiga abi supratome, jog esame nepažįstamos.
Ir kai ji pagaliau išėjo palinkėdama man gero gyvenimo pasijaučiau laiminga. Atsikračiau bent vieno kaltės jausmo, nes kiekvieną dieną meluoti jai nebuvo taip lengva.
