Aštuntoji diena. Sekmadienis.
Su kiekviena minute artėju prie savo tikslo. Tačiau viena mintis neduoda ramybės: kas bus kai pasieksiu finišą? Negi viskas taip ir pasibaigs? Lyg niekada nebūtų buvę. Slapta to trokštu. Noriu vėl tapti savim. Valgyti ką noriu ir gerti saldžią kakavą.
Tačiau balsas trypia mano troškimus ir svajones. Niekada jam neįtinku.
Niekada neįtinku sau.
Imu drebėti. Net šilta antklodė nebeteikia šilumos. Rankos šąla, svarstau apsimauti pirštines. Kojos šąla, svajoju apie dar storesnes vilnones kojines.
Užkaičiu arbatinuką.
Darau arbatą.
Aviečių kvapas šoka ratu aplink mane.
Ranka aplenkia cukrų.
Karšti garai glamonėja rankas ir veidą, kol į paruoštą puodelį pilu ką tik užvirusį vandenį.
Vasara grįžta pas mane. Arbata šildo rankas ir degina vidų. Saulė pasirodo, vėl kaitina, bet puodelis tuštėja. Šiluma blėsta ir vėl tenka pasisveikinti su šalčiu.
Galvoju apie dar vieną puodelį aviečių arbatos, kad tik išgyvenčiau dar vieną vasaros becukrę dieną.
