Norėčiau pasakyti kažką protingo. Tačiau aš taip noriu valgyt, kad net kartais pamirštu įkvėpt, o ką jau kalbėti apie galvojimą!
Po trijų pamokų jaučiausi, lyg gerai išgręžtas skuduras, kuriuo visą dieną valė mokyklos grindis.
Norėjau kuo greičiau pasiekti anglų kalbos klasę, kad galėčiau bent trumpam pailsėti. Vis gi ilgoji pertrauka. Bet susmukau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, nes viskas darėsi per daug sunku, o ir akyse mirguliavo juodi boružėlių taškai.
Iki kabineto dar reikia užlipti laiptais, o paskui paėjėti apie dešimt metrų. Suoliukas atrodė daug geresnė mintis. Klasėje turbūt didžiulis triukšmas, o čia- tyla... Tik kartais per ausis nemaloniai skamba laiptais lipančių ir kojų pakelti nebeįstengiančių mokinių garsas.
Vis dėlto. Tai devintoji diena ir nepaisant nuovargio, bei alkio jaučiau ir trupinėlį laimės.
Su koja paspiriu kuprinę po suoliuku ir atrėmusi galvą į sieną užmerkiu akis.
Dar šiek tiek ir mano gerkle į skrandį vėl leisis maistas.
-Ei, tu!-kažkas šūktelėjo.
Pakėliau galvą. Tas kažkas jau sėdėjo šalia manęs. Tai buvo vaikinas, kuriam pralaimėjau nemirksėjimo varžybas.
-Tu man vis dar skolinga pietus!
-Ir tave smagu matyti.
-Aš nejuokauju,-jis atrodė rimtas, tačiau tai buvo tik vaidyba. Vaikinas slėpė šypseną.
-Ar panašu, kad aš juokaučiau?
Bet mano veide nešmėstelėjo nė mažytis spindulėlis šypsenos.
-Be to,-pridėjau.-Pats kaltas, jog neatėjai tada prie valgyklos. Aš laukiau.
-Na gerai.
Jis žiūrėjo į mane. Dabar jo veido išraiška taip pat nesakė nieko apie laimę, kaip ir mano. Užmerkiau akis. Nenoriu matyti dar daugiau liūdnumo. Man labiau patinka, kai jis šypsosi. Ir juokiasi. Ir elgiasi neapgalvotai. Kaip tąkart.
-Tau viskas gerai?
Silpnai papurčiau galvą. Užmerktų akių vokai slėpė besikaupiančias ašaras.
-Galiu kažkuom padėti?
-Aš tik pavargusi,-sušnabždėjau.
Sekundei tvyrojo tyla. Paskui nuaidėjo skambutis priverčiantis atsimerkti. Tada užvirė šurmulys, visi skubėjo į klases, bet mes sėdėjom nejudėdami. Ir vėl tyla.
-Galiu apsimesti tavo lova,-atrodo, jis laukė tinkamos akimirkos kada galės prabilti, kad netrugdomai išgirstų mano pavargusį juoką.
Mano galva pati nusviro ant jo kelių. Kojas ištiesiau ant suoliuko. Jo rankos apgobė mane, lyg koks dangtis ar skydas, kurios dar atstojo ir antklodę.
Dar viena pamoka bus praleista ten kur neturėčiau būti.
