Lubos galėtų užgriūti ant manęs ir uždusinti.
Pūstelėjus vėjui gėlės vazonas nuo palangės galėtų trenktis į galvą. Molio šukės įsiveltų plaukuose, o žemės užkastų mane.
Net vienaragis galėtų įšokti pro langą ir subadyti mano kūną savo stebuklingu ragu.
Bet niekas neįvyksta.
-Sakiau, ji visiškai nekalba,-nepakankamai tyliai sušnibžda mama aiškindama situaciją neseniai atvykusiai Maribelai.
Sesuo bandė kalbinti mane. Stengėsi šypsotis, net tada kai akys norėjo pravirkti.
-Daktaras sako, kad ji prabils tik tada kai pati to norės,-mamos akys taip pat drėgnos.-Jeigu norės.
-Juk turi būti kokia nors pagalba,-Maribela atsidūsta. Ir pamiršta kalbėti tyliai.-Nežinau.. Kaip psichologai? Ar ne toks jų darbas?
Džiaugiuosi, kad esu beveik nematoma, tačiau nesijaučiu gerai, kai kalba visad eina apie mane. Aš ir taip esu persunkta nuo visų klausimų ir teiginių, kuriuos kiša daktarai.
-Nežinau,-mama praradusi viltį trūkteli pečiais.
Nesuprantu kas jai negerai! Šiandien suvalgiau pusę dubenėlio kažkokių grūdų košės, kurios atnešė visai nemaloni seselė. Ji turėtų džiaugtis, jog pagaliau kažką darau!
Nors ir nusideginau gerklę, įsikandau į liežuvį ir šaukštas vis slydo man iš rankų, tačiau iškrapščiusi paskutinius trupinėlius norėjau daugiau. Bet dabar mano skrandis nuo didesnio maisto kiekio jį atmestų, taigi turiu maitintis pagal daktarų sudarytą grafiką.
-O kas buvo tas keistuolis prie durų?-sesuo suraukusi antakius stebėjo mamos veiksmus.
-Nežinau. Bet dabar manau, kad ji nenori nieko matyti.
Taip. Nenoriu.
Ir dar nenoriu, kad kas nors matytų mane. Man velniškai gėda.
Po to kai šie žodžiai nuskambėjo galvoje jos abi atsisuko mano pusėn, tarsi būtų perskaičiusios mintis. Nes kai žmonėms sakai kažko nedaryti-jie tai padaro dvigubai.
