Žmonės kartais yra geri, draugiški, mandagūs, o kartais jie tiesiog tikri. Būna savimi.
"Ar jau valgei, begemote?"
Ši asmenybė tikriausiai neturi ką veikti ir savo tikrąjį sielos veidą rodo man.
"Kas esi ir ko nori?"
Apsiverčiau ant kito šono.
Žinau, kad jau antra valanda popiet ir, kad šiandien antradienis, tačiau ryte pasakiau mamai, jog jaučiuosi blogai ir ši leido likti lovoje. Aš nemelavau. Jaučiausi siaubingai. Ir dabar taip jaučiuosi. Man silpna ir į galvą kažkas kala nematomą vinį.
Mano ketvirta diena be maisto visad tokia sunki. Po jos viskas bus gerai. Aš žinau. Tiesiog svarbiausia išgyventi.
Viskas bus gerai.
"Jau pamiršai? Aš Ida. Ta, kuri matė ir girdėjo, kaip tavo lašiniai išsidrėbė ant purvinų tualeto grindų"
Ida. Ida. Ida. Kokia ji šiurkšti.
"Ir ko nori?"
Taip pat nesiruošiu meilintis jai.
"Kad tu nustotum valgyt"
Aš ir to noriu, protingoji Ida.
"Aš ir nevalgau"
"Žinoma. Nevalgai ir meluoji."
Nebeatrašiau. O kam? Ji man niekuo nepadės. Tik gadins nuotaiką ir čiulbės kokia aš beviltiška. Nereikia.
Balsas galvoje man tai primena kiekvieną valandą. Kartais net po kelis kartus.
Ir kaip aš vis dar gyva?
Mano kambario durys lėtai atsidarė. Užmerkiu akis. Apsimetu mieganti. Mieganti pabaisa.
Silpnas vėjelis atneša mano uoslei aviečių arbatos kvapą. Tai Maribela. Ji visada atsimena, kad man patinka avietės, o ne melisos. Mama galvoja atvirkščiai. Ant padėklo dar guli bandelė su cinamonu. Girdžiu ją. Tiksliau, žinau tai.
-El?-ji tyliai sušnabžda. Taip tyliai moka tik ji. Ji viską sugeba geriau už visus. Ji tarsi... Tobul. Taip, būtent "tobul", nes iki tos "a" Maribelai dar kažko trūksta.
Ant pirštų galiukų sesuo atitipena prie kėdės, kurią šiandien čis atnešė mama, kad būtų kur padėti stiklinę su vandeniu. Mergina padeda padėklą ant jos ir apsisukusi taip pat tyliai, o gal ir dar tyliau išeina iš kambario.
Vos tik durys užsivėrė pakėliau akių vokus. Neklydau. Ant padėklo garavo puodelis karštos aviečių arbatos, o šalia bandelė. Su cinamonu.
Sunkiai pakilau iš lovos. Kaulai braškėjo, lyg seniai važinėtas dviratis. Paėmusi bandelę ir pravėrusi langą nusviedžiau ją į greta gyvenančių kaimynų krūmus. Tegu pakvėpuoja grynu oru.
Aš valgyt nenoriu.
###
