Sėkmingai išgyvenusi trečiadienį, nuotaikingai sveikinuosi su ketvirtadieniu, penktąja bado diena. Seniai buvau nuėjusi taip toli.
Mano rekordas-10 dienų ir septynios valandos. Tai buvo prieš kokius du mėnesius. Tada buvau tokia užsispyrusi ir ištverminga. O dabar koją visad pakiša ketvirtoji diena, tačiau tik ne šįkart!
Išbėgau iš namų šaukdama, jog vėluoju, nes mama jau laukė su pusryčiais, kurių man nereikia. Žinoma, aš nevėluoju.
Kai buvau gerokai atitolusi nuo namų sustojau vos atgaudama kvapą. Sunku bėgti tuščiu skrandžiu.
Sunkūs žingsniai, kurie maniau, kad buvo mano, netilo, o vis artėjo.
Šūksnis pasivijo mane ir smogė į nugarą priversdamas atsisukti:
-Elodėja!
Lidas bėgo link manęs. Kuprinė ant jo pečių šokinėjo į viršų. Ji nori ištrūkti. Mes visi norim.
-Ko tu bėgi?-sunkiai kvėpavo jis. Štai matote rūkymo ir alkoholio padarinius.
-Sportuoju,-šyptelėjau, pradėjau neskubėdama eiti.-O tu ko?
-Tave gaudau.
-Sugalvojai aplankyti mokyklą?
-Jo. Žmonės pradėjo prisigalvoti visokių dalykų.
-O kada jie neprisigalvoja?-retoriškai paklausiau ir paslėpiau šąlančias rankas striukės kišenėse.
Rudeninė saulė šaltai šildė. Žiema tuoj visai ją užgesins.
-Kažkas pamatė mus kartu tame vakarėlyje ir bum! mes pora,-nusijuokė, atrodo jam nelabai rūpi.
Turbūt todėl antradienį visi į mane taip spoksojo. Bandė manyje įžvelgti kažką dėl ko Lidas tamposi su už save ketveriais metais jaunesne mergina. O aš jau spėjau prisigalvoti, jog galbūt, tik galbūt atrodžiau gražiau nei kitas dienas.
-Mes? Kartu?-prunkštelėjau. Paskui surimtėjau.-Be to, kalbant apie vakarėlį. Ta Ida, mergina, kuri palydėjo mus namo, tu davei jai mano numerį?
-Ne. Ji tau rašė?-jo veidas šiek tiek nušvito. Turbūt jau spėjo susižavėti jos kūnu.
-Na, taip. Ir aš niekaip negal...
-Aš nuo savaitgalio bandau surasti ją!
-O kam?-mano tonas skambėjo be visiškų emocijų. Priešingai nei Lido.
-Man reikia jos numerio. Mano draugui.
Iš kišenės vaikinas išsitraukė telefoną. Net nepaklausė ar pasidalinsiu informacija su juo. Bet kad ir kaip bebūtų taip pat išsitraukiau mobilųjį.
Idos numerio dar nespėjau įsivesti, todėl nuėjau į žinučių meniu ir pradėjau diktuoti iš ten:
-8699...
-Nieko neauprantu,-Lidas išplėšė telefoną iš mano rankų ir įsmeigė nosį į mažą ekraną. -Sakiau 8699!-sušukau, nors jis jau turėjo visą jos numerį priešaky.
Širdis pradėjo daužytis stipriau. Tikiuosi jis neskaitys susirašinėjimo.
-Čia yra tik žinutės nuo tavo mamos ir Gretutės.
-Jos numeris neužvardintas,-eidama paspyriau numestą alaus skardinę.
-Na taip... Bet čia daugiau nieko nėra.
Jis atkišo telefoną man prie veido.
Prisimerkiau.
Jis buvo teisus. Mama, Gretutė... ir viskas.
-Kvailys! Turbūt ištrynei,-sumišau.
Ar galėjo taip būti jog žinutės tikrai išsitrynė? Bet juk tai nėra taip lengva. Reikia paspausti mažiausiai tris kartus! Triss!!!
###
Vaje, ši nelabai įdomi :(
