Mažoje kavinukėje, kuri čia atsidarė prieš tris metus sėdėjo du tylintys ir nejaukiai viens į kitą žvilgčiojantys paaugliai, močiutė, kuri vis sudrausdavo savo anūkę dėl per didelių kąsnių, apkūnus vyras pirštais nekantriai barbendamas į stalo medinį paviršių, bei grupelė paauglių besijuokančių iš merginos, kuri ką tik garsiai paperdė.
Tai buvau aš ir dėl to taip pat kikenau, tačiau vis tiek jaučiausi šiek tiek sugėdinta.
-Gerai, užtilkit jau,-tariau, kai supratau, jog jie nenustos juoktis, kol vienas iš jų nenukris nuo kėdės arba ko nors nesudaužys.
-Atsiprašau, atsiprašau...-dangstėsi paraudusį veidą delnais Mona.
-Tai skambėjo daug gražiau už tavo dainavimą, žinai,-vis dar tvardė juoką Fredis.
-Aš tuoj tave apipilsiu karšta arbata, žinai.
Štai kur esam mes praėjus keleriems metams. Vis dar gyvi ir sveikesni nei buvom ankščiau. Dažnai susitinkame nuveikti kažką įdomaus, o jeigu nieko nesugalvojame, tada tiesiog susėdę prie stalo geriam šiltą arbatą žiemos apsupty. Net ir tada, kai toji žiema būna vasarą.
Mona pagaliau nusikirpo plaukus ir nusidažė keletą sruogelių žaliai.
Fredis įstojęs į universitetą pradėjo per daug dažnai vartoti žodį "žinai". Mat šį įprotį jis perėmė iš savo kambarioko.
Na, o aš... Tebesu aš. Nors ne. Dabar visko darau daugiau. Juokiuosi, valgau, mokausi, kalbu.
Tai nebėra tas pats.
