Ir dabar, po dar keturių nuobuodžiausių mano gyvenimo dienų, sėdžiu Maribelos automobilyje ir barbendama pirštais į odinę sėdynę laukiu kada ateis mama. Tada mes pagaliau galėsime išvažiuoti iš čia.
Tačiau ji niekaip neišeina iš pastato. Turbūt visdar kalbasi su daktarais.
Jie sunkiai išleido mane, nes dar nespėjau atgauti formos. Nors aš manau, kad svorio priaugau pakankamai, be to laisvai galiu nueiti iki tualeto ir atgal. Net nepadusdama!
Bet tai daktarams nėmotais. Todėl tėvas turėjo pamokėti jiems šiek tiek pinigų ir dabar galiu vykti namo. Tik su sąlygomis, kad laikysiuosi sudaryto mitybos plano, gersiu išrašytus vaistus, kurie padės man vėl netapti savimi, tai yra neišprotėti ir į savaitę bent vieną kartą atvyksiu pasitikrinti. Tačiau visas sąlygas nustūmiau tolyn, nes svarbiausia tai, jog grįšiu ten, kur geriau nei ligoninėje-namuose.
Pagaliau trinkteli priekinės automobilio durelės ir sesuo užkuria automobilį. Mama segasi diržą, dar žvilgteli pro veidrodėlį į mane ir šypteli. Jai tikriausiai taip pat atsibodo nepatogios kėdės ir ligų kvapas.
-Na, kaip jautiesi, El?-Maribela tylą sudrasko, lyg popierių, o skutelius išmeta į šiukšledėžę. Paskui, kol stovim prie raudono šviesoforo, trumpam atsisuka į mane.
Negaliu nustygti vietoje, šypsena atrodo tuoj suplėšys lūpų kampučius, o kairioji koja net dreba iš nekantrumo!
Žodžius pakeičiu veiksmu, ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsau.
-Ji atrodo laiminga,-taria mama.
Begaloooo!
Iš tikro džiaugiuosi, jog ne tik jaučiuosi, bet ir atrodau tokia. Puikiai galiu išsiversti ir be žodžių.
Galbūt dabar net gi geriau.
Nereikia jaudintis dėl neatsakingai ištartų sakinių, arba pasakytų juokelių iš kurių niekas nesijuokė, o svarbiausia tai, kad nereikia atsakyti į krūvą klausimų kodėl? Kaip? Nuo kada? ir panašiai. Tai ir buvo priežastis kodėl surakinau lūpas, kaip žmonės užrakina namų duris prieš naktį. Dabar aš laukiu, kol patekės saulė. Kol sugalvosiu kaip pasakyti tiesą arba kol sukursiu gerą melą.
Mama pagarsino radiją, lyg girdėtų mano mintis ir norėtų jas užblokuoti. Tačiau tai turbūt nelabai padėjo, todėl ji ėmė plyšauti negirdėtą dainą, kurią tikriausiai atliko nugyvenęs daugiau nei pusę gyvenimo diedukas, pirštais braukiantis per gitaros stygas.
-Dabar viskas bus kitaip.
-Viskas bus geraaaiiii,-panašu, kad mergina sėdinti už vairo taip pat žinojo šią dainą ir prisijungusi prie mamos pradėjo dainuoti, bei juoktis vienu metu.
Daina manęs nesužavėjo, tad nei prisijungti prie jų, nei palinguoti nesinorėjo.
Troškau greičiau grįžti namo. Kol nesprogo ausų būgneliai.
***
-Nespėjau sutvarkyti tavo kambario,-kalbėjo mama bandydama atrakinti duris.-Todėl turėsi šiąnakt nakvoti ant sofos, gerai?
Stebėjau jos drebančias rankas, kurios nerangiai stengėsi įkišti raktą į spyną, kuri atrodo pradėjo judėti, dar labiau apsunkindama darbą.
Jei Maribela nebūtų išvažiavusi kažkokiais skubiais reikalais, net neužėjusi į namus-taip nebūtų atsitikę. Sesuo būtų pirmoji įžengusi pro duris. Paskui aš ir mama.
Padėjau maišus prikrautus rūbais ant apsnigtos žemės ir sugriebiau raktus užkliudydama savo pirštais mamos spėjusias suledėti rankas.
Iš pirmo karto pataikiau įkišti raktą. Nedelsdama jį pasukau. Spyna trakštelėjo, lyg pasisveikindama.
Mama atsiduso, o iš jos lūpų pasklido šiltas oras, kuris persimaišęs su šalčiu pavirto garais. Jie šoktelėję į viršų išnyko.
Linktelėjau, atsakydama į jos pirmais užduotą klausimą. Aš visiškai neprieštaraučiau ir ilgiau negrįžti į savo kambarį, kuriame tiek daug neigiamos energijos. Net visą mėnesį palikęs atvirus langus neišvėdintum jos.
Įžengiau į vidų pirmoji. Aplink kvepėjo tyla, o temperatūra buvo tik keletą laipsnių aukštesnė nei lauke, nes iš kamino jau ilgą laiką nerūko dūmai.
Moteris nerangiai nusivilko striukę ir batus. Aš vis dar drebėjau iš šalčio, todėl nesivargindama išsinerti iš savo sriukės, kuri buvo vienintelis mano šilumos šaltinis nužingsniavau prie sofos, kuri trumpam transformuosis į mano lovą.
Mama užkūrusi židinį vaikščiojo iš vieno kampo į kitą ir skaičiavo namo plotą. Aš slėpiausi po storų antklodžių sluoksniu. Abi tylėjome. Panašu, kad ji taip pat jaučia tą blogą aurą ir šlykščius prisiminimus, kurių jau niekaip neišvėdinsi.
