Šeštadienio šaltą ir apsiniaukusį rudenio rytą dar labiau praskaidrino nuotaiką gauta žinutė iš nežinomo numerio:
"Labas rytas, begemote"
Nejaugi kažkam taip sunku pasakyti ką nors gražaus?
Apsivilkau dar vieną megztinį ir nusileidau į virtuvę.
Visą laiką nuo kada atsikėliau jutau galvos svaigimą. Manau, kad pavalgysiu. Nenoriu vėl prarasti sąmonės, ypač namuose, kur savaitgaliais slankioja mama.
Atidariau šaldytuvą. Šaltis privertė nusipurtyti, nesvarbu, kad turiu apsivilkusi daugiau nei penkis megztinius ir dvejas kelnes, šaltis mane randa bet kur.
Susimaišę maistų kvapai pakuteno nosį ir aš vos nepakilau į orą, kaip rodo filmukuose.
Taigi, ar turėčiau suvalgyti užsilikusių vištienos sparnelių, ar praeitos savaitės kepsnį?
Jokiais būdais! Juk neturiu progos valgyti kiekvieną dieną, todėl reikia suvalgyti ką nors tikrai skanaus, ypatingo.
Oh... Neprisimenu kada paskutinį kartą valgiau karštų sumuštinių. Net pilvas suurzgė paskatindamas greičiau imtis kepimo, kai prisiminiau tystantį sūrį.
Nuspręsta!
-Labas rytas,-į virtuvę įėjo mama vis dar vilkėdama tamsiai mėlynu chalatu su mielais kačiukais.
-Labas,-energingai pasisveikinau dėliodama reikiamus produktus ant stalo. -Kažkas naujo! Mano Elodėjai gera nuotaika.
Tai žinoma, juk ruošiuosi valgyti!
-Gal padarytum ir man vieną?-žiovaudama pasikrapštė pakaušį ir užkaitė virdulį.
-Jeigu padarysi arbatos,-tepu sviestą ant batono. Sviestui patinka mano pirštai, jis visada prilimpa prie jų ir nenori atsiskirti. Nusivalau rankas į languotą rankšluostį.-Be cukraus!
Aštriu peiliu pjaustau dešrą ir agurkus, paskui viską dailiai išdėlioju ant batono. Bus labai gražu.
Mama ant stalo padeda vieną puodelį kavos-sau ir puodelį su pingvinu, kuriame garuoja melisų arbata be cukraus-man.
Iš orkaitės po keletos minučių ištraukiu sumuštinius. Karšti garai nenori jų atiduoti, tačiau galiausiai paleidžia.
Pagaliau.
Padedu padėklą ant stalo ir be jėgų krentu ant kėdės. Maisto ruošimas tikrai išvargina, o gurgiantis pilvas neduodantis ramybės neprideda papildomų taškų.
Kai jau ruošiausi kąsti tobulai apskrudusį sumuštinį suskambo telefonas. Suurzgiau, lyg mano nepatenkintas pilvas ir iš kišenės ištraukiau telefoną.
Nežinomas numeris klausia: ar kada nors matei savo storą užpakalį?
Atsargiai atsikandu traškančio sumuštinio ir lėtai kramtau galvodama atsakymą.
Pirmą kartą ignoravau, tačiau antrą-tikrai nežadu nusileisti.
Sumaigau atsakymą: ar kada nors nesikabinėji prie žmonių?
Vėl kandu ir kramtau. Kandu ir kramtau. Užsigeriu pravėsusios arbatos ir vėl kandu ir kramtau. Kandu ir kramtau.
"Prie žmonių nesikabinėju, Elodėja. Tik prie begemotų"
Paspringau. Paskutinis sumuštinio kąsnis, kurį kramčiau ilgiausia, užstrigo gerklėje ir tvirtai įsikabino į balso stygas (nežinau ar tai įmanoma). Mama greit pašoko nuo kėdės ir ėmė trankyti per nugarą. Maniau, kad ji sulaužys mano kaulus.
Iškėliau ranką, duodama ženklą baigti.
-Viskas gerai?
Linktelėjau bandydama įkvėpti.
-Imk,-ji atkišo prieš nosį stiklinę vandens.
Papurčiau galvą.
-Viskas gerai,-tariau drebančiu balsu, bet sumuštinį vis dar jaučiau slystantį žemyn lėčiau už sraigę.
-Išgąsdinai mane.
Mama atsirėmė į spintelę ir gurkštelėjo to pačio vandens, kurį neseniai siūlė man.
Aš pati nejuokais išgąsdinau save. Viskas per tą kvailą žinutę.
Pakėliau telefoną nuo žemės, kuris netyčia nukrito, kol nekontroliuojamai kosėjau.
"Tai susirask kitą begemotą"-parašiau pirmą dalyką šovusį į galvą ir nedvejodama išsiunčiau.
###
( Łäbåï ķěîşťã ďāłïş )
