Noriu pabusti ant šilto paplūdimio smėliuko. Tyki jūra oštų fone, saulė kaitintų išblyškusią odą, o aplink kvepėtų kriauklėmis.
Tačiau ne visada viskas klostosi taip kaip nori tu, jei tikslau, tai niekad niekas nebus taip kaip nori. Todėl ir esu čia, smirdinčiame tualete. Šaltos ir velniai žino nuo ko drėgnos grindys vėsino mano odą pro visus megztinius ir kelnes, kurias apsivilkau prieš išeidama. Tada net nenutuokiau kur atsidursiu.
Staiga merginos galva atsirado prieš mano akis taip užstodama baltas lubas. Jos ilgų, juodų plaukų galiukai pakuteno man skruostą.
-Ačiū Dievui, tau viskas gerai,-lengviau atsidususi atsisėdo greta manęs.-Maniau jau užvertei kojas.
Vis dar neturėjau jėgų atsisėsti, todėl tik plačiau pramerkiau akis, kad galėčiau išvysti dėl mano mirties taip nerimaujančią merginą. Ir net nustebau.
Plaukai atrodė dar ilgesni ir tamsesni, o akys tokios rudos! Ji tokia liesa, kad net aptemta suknelė sugeba išryškinti tik atsikišusius klubus. Jokio iššokusio pilvo.
Ji net čia, tualete, atrodo, lyg žvaigždė iš dangaus. Labai jau plona žvaigždė. Iš labai didelio dangaus.
Tik nepagalvokit, kad ji man patinka kaip mergina. Aš nenoriu būti su ja, aš noriu tapti tokia kaip ji. Noriu transformuotis į kiekvieną gražią ir ploną mergina, su kuria prasilenkiu gatvėje. Čia ir yra problema. Aš nesugebu būti savimi. Mylėti savęs.
-Išsisrėbei čia kaip karvė,-merginos tonas nebebuvo toks gražus kaip išorė.
Užmerkiau akis. Pavydas ėmė griaužti skylę delnuose.
Paskui viskas vyko tarsi per rūką. Ji man suokė kokia aš apgailėtina, o ji nuostabi. Skylės delnuose didėjo, o skausmas stiprėjo.
Mano savigarba išblėso dar labiau. Jaučiausi sutrypta ir siaubingai pažeminta.
Mano kančias pagaliau nutraukė garsus durų trenksmas, nuo kurio pašokau, lyg nukrėsta elekros. Prie manęs pribėgo Lidas ir ta pati suktoji juodaplaukė. Jos veide neįžvelgiau pašaipos, o iš užvertų lūpų nesklido piktas juokas. Rudos akys spindėjo susirūpinimu.
-Kas čia vyksta?-atsisėdusi pasirėmiau rankomis plyštančią galvą.
-Ši mergina sako, kad nualpai,-Nuo Lido sklido stiprus degtinės kvapas verčiantis suraukti nosį.-Turbūt parvesiu tave namo.
-Tu pats vos iki čia atėjai,-prabilo mergina.-Todėl aš jus abu parvesiu namo.
-Na, tada paslaptingąjai mergaitei pasisekė, kad mes gyvenam netoli nuo čia ir dar esam kaimynai,-murmėjo Lidas.
-Jokia aš mergaitė. Aš Ida!
Atrodo jie trumpam pamiršo mane. Sėdinčią ant purvinų tualeto grindų su iš skausmo plyštančia galva.
***
Kai pagaliau gulėjau savo lovoje vėl įsivaizdavau jūrą ir šiltą smėlį. Turėjau vilties, kad ištrūksiu iš šąlančios dykumos.
