Vienuolikta diena.
Išsekusi ir alkana. Susivėlusi ir išpadėjusi. Purvina ir išalkusi. Išalkusi. Išalkusi. Po vienuolikos dienų be maisto aš nekokioje būsenoje, tačiau vis dar gyva. Liko išgyventi šią dieną, o rytoj iš pačio ryto maistas vėl taps mano draugu. Bent jau trumpam. Paskui aš vėl prisiminsiu savo storas šlaunis, iššokusį pilvą, riebaluotą užpakalį ir maistas iš naujo taps priešu.
Visa laimė, kad šiandien į mokyklą nėjau dėl didžiulio gumbo ant kaktos. Vakar jis vis didėjo, ir didėjo, tino, ir tino. O dabar turiu antrą nosį!
Pamenu kai su Gretute žaidėme batų karą, nes vasarą sniego nebūna ir nėra iš kur jo gauti. Mums buvo aštuoneri. Galvose vis dar sukosi žaidimai ir gimtadienių tortai. Negalvojome apie: o kas jeigu kietas batas pataikys kam nors į galvą? Tąkart taip ir nutiko. Mano paleistas batas kliudė Gretutės kaktą ir kitą dieną ji atėjo pas mane su linksmu kalneliu ant kaktos.
Dabar tai nėra taip linksma.
Dabar skauda.
Dabar viskas dūžta.
Dabar yra blogai.
Dabar yra dabar.
Dabar noriu, kad būčiau nedabar.
Oh, be to. Matėt filmą "Dabar yra gerai"? Pažiūrėčiau jį, jeigu dabar nebūtų blogai. Cha. Cha.
Mano kambario luboms buvo smagiau negu man. Išjungtai lempai buvo įdomiau, nukritusiam pieštukui buvo linksmiau...... ir net musės kakutis buvo laimingesnis nei aš esu.
Kodėl aš visad taip savęs gailiuosi? Niekam neįdomu, kad aš nebesišypsau kaip ankščiau ir panašiai. Tai kodėl man turėtų rūpėti dalykai, kurių niekas nepastebi, ir kurie turbūt nėra jau tokie svarbūs?!?
Po garsaus ginčo su savimi galvoje pagaliau tyla. Tyla. Tyla.
-Galbūt tai ir yra problema. Iš tikro niekam niekas nerūpi,-tyliai sušnabždu, ir tikiuosi jog šie žodžiai pagaliau nustos kartotis mintyse.
Mano "dabar yra gerai" bus rytoj. Privalo būti.
