Kokia prasmė eiti į mokyklą jeigu be savo gurgiančio pilvo ir balso galvoje liepiančio valgyti dar mažiau, nieko daugiau negirdžiu?
Visiškai beprasmiška, tačiau besėdėdama namuose supūčiau, kaip bananas paliktas saulėje...
Mmm... Noriu banano. Ir saulės. Karštesnės už verdantį vandenį. Man šalta. Mokykla vis dar nešildoma. Nes "normalieji" jaučiasi patogiai.
Norėčiau, kad mokykla užsidegtų. Ir man šilčiau būtų, ir pamokas nutrauktų.
Du zuikiai vienu šūviu. Haha, zuikeliai.
Pagaliau nuskambėjo tas tarškalas veriantis ausų būgnelius. Gretutė atsisuko į mane šunyčio akimis:
-Einam į valgyklą, ką?
-Ne,-papurčiau galvą besikraudama knygas į kuprinę.
-El,-zyzė ji.-Prašau, Elodėja... Aš mirštu badu.
Pavarčiau akis ir vietoj to, kad nueičiau į fizikos klasę, kuri buvo dešinėje vos už keletos žingsnių, pasukau į kairę-ten kur valgykla.
-Mums juk fizika,-pašaipiai tarė draugė supratusi, kad laimėjo.
-Užsikišk.
Prastovėjome eilėje gal pusę valandos, nes visi kaip susitarę buvo baisiai išalkę ir vis lindo prieš mus.
Kai Gretutė gavo varškėtį, kuris atrodė, lyg sutryptas bandos arklių, o užtėkšta grietinė ant jo viršaus, tarsi arklio kakutis, mes nuėjome prie paskutinio stalo, nes jis buvo mažiausiai apdergtas.
Prisėdusi mergina pamačiusi mano tuščias rankas susiraukė, lyg paragavusi citrinos:
-Kodėl nevalgysi?
-Manau šis daiktas atsako į tavo klausimą,-mestelėjau pasibjaurėjusį žvilgsnį į varškėtį, o paskui netikrai nusijuokiau, nes Gretutė spėjo priimti tai, kaip rimtą dalyką.
Atrodo, kad ji nepatikėjo mano juoku, todėl darkart paklausė:
-Juk nepradėjai ir vėl badauti?
-Ne,-stebėjau kaip ji valgo ir bijo pažvelgti man į akis.
Turbūt prisiminė praeitą vasarą, tada kai viskas prasidėjo. Kai aš nustojau valgyt.
Mes buvom geriausios draugės, todėl pradėjusi badauti iškart pasakiau jai. Gretutė jau buvo pastebėjusi, kad pradėjau valgyti mažiau, tačiau vistiek manė, jog ilgai tai netruks. Jog greit ir vėl imsiu ryti, kaip ir visad.
Po mėnesio ir keletos savaičių ji pagaliau suprato, kad tai nežaidimas ir ėmė grąsinti viską pasakysianti mano mamai. Aš puoliau į ašaras.
Pirmiausia: išsigandau, kad ji tikrai viską išklos, o antra: supratau, jog ilgai puoselėta ir šlifuota draugystė-sprogo, lyg muilo burbulas mums net nespėjus mirktelėt.
Todėl muilas pateko į akis ir mes abi apsipylėme ašaromis.
Tada aš pažadėjau valgyti, o ji-tylą. Tačiau aš melavau.
-Bet jei pradėtum... juk pasakytum?-Gretutė pakėlė spėjusias sudrėkti akis į mane.
Sekundei sulaikiau kvėpavimą.
Praeitos vasaros įvykiai dar kartą prašvilpia pro ausis.
Dirbtinai šypteliu.
-Žinoma.
***
Grįžusios iš valgyklos susmukome savo suoluose. Ji dėl to, kad jautėsi velniškai soti, o aš-pavargusi.
Telefonas suvibravo kišenėje man net nespėjus išsitraukti knygų, kurios visada tempia mane žemyn. Visomis prasmėmis.
"Kai eini, tavo storos šlaunys trinasi viena į kitą. Mano ausų būgneliai tuoj sprogs nuo to klaikaus garso!!!"
