Prabudau kai skausmas įsismelkė į kūną. Iš pradžių dūris į galvą, paskui adatos pasklido visur.
Vakar prieš užmigdama mąsčiau, kad šis rytas bus vienas iš tokių, kai be jokio vargo išsikrapštysiu iš lovos, nes po daugiau nei vienuolikos bado sunkių dienų galėsiu ne tik praverti šaldytuvo duris, bet ir pavalgyti tarsi normalus žmogus. Dabar gailiuosiu jog apskritai atmerkiau akis. Per tą skausmą nebegalėjau pajudėti. Nei prasižioti, nei pasiekti telefono, kuris guli po pagalve, nei atleisti pirštų, nes nagai jau smigo į delną, net akių užmerkt, kad bent tamsa šiek tiek užmaskuotų blogą rytą.
Esu visiškai viena. Mama jau darbe ir grįš tik penktą. Arba pusę šešių, jeigu sugalvos užsukti į parduotuvę. Gal net šeštą, jeigu prie kasos dirbs jos mokyklos laikų draugė. O sprendžiant iš saulės, kuri švitino pro langą tiesiai į akis, dabar tik apie vienuolikta ryto.
Jeigu ne tas kvailas gumbas, turbūt sėdėčiau pamokoje ir galbūt būčiau išvengusi šitos agonijos.
Iš burnos pradėjo virsti burbulai, tačiau kodėl jie nekilo į orą, o tik krito ant mano naktinių ir antklodės? Dabar galiu klausti daug dalykų, pavyzdžiui tokių kaip: kas man darosi? Ar aš išgyvensiu? Ar dar pamatysiu mamą, Maribelą, Lidą su Ida, vaikiną iš mokyklos, kurio vardo dar nežinau, Gretutę? Bet per daug bijau apie tai galvoti, todėl bandau išsiaiškinti kodėl burbulai iš mano burnos neskraido po kambarį. Ar jie persivalgė? O gal turi antsvorį?
Skausmas dar labiau prispaudė mane prie lovos. Jis trenkė iš visų jėgų. Nagai dar labiau sulindo į delnus, o kojų pirštai net užsirietė dėl stipraus skausmo.
Užsimerkti nebereikėjo, nes akyse vis labiau ėmė temti. "Pagaliau"-pagalvojau. Dabar galiu įsivaizduoti burbulus kylančius į viršų ir prilimpančius prie lubų. Ir nesvarbu, kad jie stori ar sunkūs. Tamsa daro savo.
Pajaučiau šiltą skystį tekantį iš kairiosios ausies. Ar tai taip pat burbulai? Ne. Jų jau per daug. Tai bus upelis. Atrodo jau girdžiu kaip iš po grindų pradeda kilti medis. Jo šaknys tvirtai įsikimba į žemę. Kamienas storas. Šakas dabina žali lapeliai. Gal geriau ne žali, o mėlyni... O kodėl gi ne? Jeigu jau mirštu tai noriu susikurti vietą, kuri būtų nepaprasta, nes visiškai netrokštu paskutinį kartą matyti tik savo nuobodžias kambario sienas, kurių dar nespėjau apkabinėti grupių plakatais, bei savo draugų nuotraukomis.
Vėl persikeliu į mėlynąjį mišką. Ten burbulai vietoj debesų ir upelio vanduo šiltas, lyg arbata. Ten nėra žmonių, jie visi pavirto drugeliais, kurių sparnai atspindi sielą. Matau keletą drugelių juodais sparnais, matau ir visai jų neturinčių. Tačiau niekur negaliu įžvelgti savęs.
Tada gal galiu būti rožinis lapelis ant medžio?
###
Rožinis lapelis. Lol
Darrrrrr nepabaiga :)
