Grįžusi iš mokyklos pietaujančias aptikau mamą su Maribela. Jos įsijautusios apie kažką diskutavo, todėl turėjau prašnekti, kad būčiau pastebėta.
Nutaisiusi patį linksmiausią veidelį sušukau:
-Belamari!
Tik aš ir Lidas ją taip vadindavom. Žinoma Sugalvojau aš vaikystėj, kai man dar nerūpėjo kurios vardas gražesnis ar kieno veido bruožai mielesni.
-Labas, coliuke!-ji pašoko nuo kėdės ir pribėgusi apkabino mane.
Sekundei mano šilumos išsiilgęs kūnas tikėjosi pajusti bent kruopelytę kažko švelnaus, nešalto.
Tačiau nieko.
Jos rankos paleido mano kūną. Atsitraukusi galėjau matyti jos figūros tobulas linijas, kurias išryškino aptempta palaidinė ir siauri džinsai. Dideliu susagstomu megztiniu atrodo ji stengėsi tai paslėpti. Lyg nuo manęs. Gal pastebėjo mano pavydų žvilgsnį?
-Sėsk, Elodėja. Pavalgysi,-tarė mama patapšnodama delnu per stalą.
-Ne, ačiū. Pavalgiau mokykloje.
Tačiau mokykloje valgiau tik aplinkinių žvilgsnius, kurie šiandien vis spoksojo į mane. Nors atrodžiau lygiai taip pat kaip ir įprastas dienas, per kurias likdavau nepastebėta.
-Tada vistiek prisėsk. Tuoj atnešiu lauktuves,-sesuo išsišiepusi išskuodė iš virtuvės.
Na va, ir vėl jaučiuosi kalta. Kalta dėl pykčio, kuris negali apleisti mano širdies. Kuris norėčiau, jog išnyktų. Tarsi niekada nebūtų buvęs.
Vos tik spėjau prisėsti sesuo sugrįžo dar laimingesnė rankose laikydama didelį maišą.
-Štai čia,-ji iš maišo dugno, lyg iš kokios burtininko skrybėlės ištraukė turkio spalvos medžiagą.-Suknelė specialiai tau!
Švelnus ir lengvas audinys atsidūrė mano rankose.
Abėjoju ar tilpsiu į ją...
-Vau.. Ji labai graži!-mano akys kažko tai suspindėjo.-Labai ačiū.
-Dar ne viskas!
O ne... Aš pati blogiausia sesuo pasaulyje.
Iš maišo ji ištraukė dėžę, dailiai apjuostą gelsvu kaspinu.
-Tai saldainiai ir šiaip visokios smulkmenos.
-Dar kartą ačiū!-vėl apsikabinom. Tai viskas ką aš galėjau jai duoti, nes jokių dovanų nupirkusi neturiu.
-Gal eik pasimatuoti?-mama parodė pirštu į suknelę.
Besišypsodama linktelėjau ir pranešus, kad tuoj grįšiu išėjau.
-Ji retai šypsosi,-tarė mama manydama, kad aš jau viršuje ir nieko negirdžiu. Bet aš stoviu ant penkto laipto, delsiu kuo ilgiau, kad nereiktų matuotis tos suknelės.-Kai tu čia ji švyti. Tu turi kažkokį efektą jai.
Mama, jei tik galėčiau pasakyčiau: žmogau veidas-tai scena, o akys ir lūpos aktoriai. Kartais emocijos tikros.
Kartais ne.
***
-Suknelė ant tavęs atrodo tobulai!-suplojo rankomis Maribela, o mama tik pritariamai linksėjo.
Besišypsodama apsisukau aplink savo ašį. Turkio spalvos suknelė siekė kelius. Plaikstėsi tarsi drugelio sparnai.
Ji tokia lengva. Bet taip slėgė mane. Atrodo tuoj suklupsiu.
Tačiau jei plačiai šypsosiuosi niekas nepastebės kad man blogai.
