Kaip gretai viskas gali pasikeisti. Kartais pokyčius pastebi ne iškart, bet slenkant dienoms jie išryškėja. Kartais jie padaro tave stipresniu, kartais įkvepia noro gyventi, kartais duoda ilgai lauktą priežastį mirti.
Koks keistas tas gyvenimas. Vieną sekundę skendi euforijoje, o kitą- puoli žemėn.
Įsiveržiau pro mokyklos duris su rudenio vėju. Vėlavau gal jau dešimt minučių į pirmąją pamoką, tačiau kam tai rūpi? Pagaliau sveriu 44 kilogramus ir 64 gramus. Jaučiu, kaip išsineriu iš sunkios odos, kaip kylu į orą. Tokia lengva.
Ir alkana.
Šešios dienos be maisto nejuokais siutino mano pilvą.
Tačiau jis netrugdė pasišokinėdamai skrieti ilgu koridoriumi.
Niūniuodama melodiją, kurią vakar vakare išgirdau per televiziją, stūmiau vanilinius ledus iš galvos. Juk nuėjau per ilgą kelią, kad susklupčiau. Man reikia pasiekti savo 40 kilogramų ribą ir tada galėsiu skristi.
Viskas jau ranka pasiekiama.
Bet kažkas gi turi pakišti koją. Šiuo atveju, vaikinas sėdintis ant žemės nugara atsirėmęs į sieną ir ištiesęs kojas vos ne per pusę koridoriaus sutrugdė man pasiekti bioligijos klasę.
Viens. Du. Trys. Ir kritau ant grindų. Kuprinė nuskriejo į kitą pusę. Kairysis skruostas skaudžiai palietė šaltas ir numindžiotas grindis. Visu gražumu išsitiesiau ant žemės.
-Ei! Tu gyva?-jo balsas buvo pernelyg ramus palyginus su garsu, kai trenkiausi į grindis. Tai buvo lyg stiprus pliaukštelėjimas į vandenį ar kažkas panašaus.
-Kai galėsiu normaliai kvėpuoti patrumpinsiu tavo sumautas kojas,-kalbėjau vis dar gulėdama ant žemės, nes kaip ir minėjau mano plaučius slėgė skausmas, kuris trukdė normaliai įkvėpti oro.
-Tu žiauri.
Mano galva buvo nusukta į priešingą pusę nei sėdėjo jis, dėl to girdėjau tik vaikino kikenimą.
-Prieš tave guli mergina, kuriai turbūt prasidėjo vidinis kraujavimas, o tu juokiesi?-silpnai šyptelėjau. Visvien jis to nemato.
-Oh, atleisk. Turbūt nori jog išplildyčiau paskutinį tavo norą?
-Koks tu kvailys.
Pagaliau sugebėjau pasukti galvą į jo pusę. Prieš mane juodaplaukis vaikinas vilkintis pilką bliuzoną ir mėlynus džinsus. Nelabai išsiskiriantis iš kitų. Žinojau, kad jis dešimtokas, tačiau jo vardo nesu girdėjus. Turbūt todėl, nes šis ilgakojis yra tylus, nesivelia į bėdas ir neturi daug draugų, būtent tokių mokinių dažniausiai niekas nepastebi. Būtent tokia esu ir aš.
Jis buvo įnikęs į knygos skaitymą, kurią tik dabar pastebėjau jo rankose.
Atrėmiau delnus į grindis ir sukaupusi visas jėgas atsistūmiau nuo jų tarsi darydama prisispaudimus, tačiau priešingai nei darant juos man padėjo ir kojos.
Atsisėdau prieš vaikiną sukryžiuodama kojas, kaip ir jis.
-O. Numirėlė prisikėlė,-tarė jis su suvaidinta nuostaba balse nepakeldamas akių nuo knygos.
-Per tave man skauda kojas, o tu net neatsiprašei,-suraukiu antakius.
-Atsiprašau. Jog tu nežiūri kur eini.
-Koks tu įžūlus!
-Kokia tu erzinanti. Ar neturėtum būti pamokoje?-supratęs, kad nebegalės netrugdomai pasinerti į knygoje išgalvotą realybę, užvertė ją ir pažvelgė į mane.
-Per tave sugaišau daugiau nei pusę pamokos. Taigi nusprendžiau joje nebesirodyto. O koks tavo pasiteisinimas?
-Nori pažaisti žaidimą?-jis greit pakeitė temą.
-Kokį?-nepatikliai paklausiau.
-Kas ilgiau nesumirksės-tas laimės. Pralaimėjęs turės parodyt papus.
Nepatenkinta suprunkščiau, tačiau slėpiau kvailą šypsnį, kuris ketino išbėgti.
-Nesąžininga! Tu juk neturi papų!
-Oh. Tada kas pralaimės...-jis padarė intriguojančią pauzę galvodamas sąlygą.-Tas pirks pietus.
-Sutinku,-Atsakiau visiškai nepagalvojusi. Svarbiausia tai nebuvo kažkas nešvankaus ir nereikėjo rodyti jokių organų.
Vis dar sėdžiu čia tik dėl to, nes nenoriu eiti į pamoką. Ar išvis kur nors eiti...
Tačiau galbūt reikėjo pasišalinti, nes jei laimėsiu jis pirks man pietus, tai reiškia, kad turėsiu valgyti ir mano nueitas kelias vėl išnyks. Vėl turėsiu pradėti iš naujo.
Arba turiu užmiršti principus ir pasiduoti.
-Trys. Duu. Vienas!-vaikinas paskelbė žaidimo pradžią atgaliniu skaičiavimu, lyg atsukdamas laiką atgal.
Jis įdėmiai įsižiūri į mano akis, o aš į jo.
Rudose akyse pastebiu savo storą praeities šešėlį, tarsi su atgaliniu skaičiavimu tikrai būčiau nusikėlusi į senas dienas.
Matau savo tikrą šypseną atrodo net išgirstu nesuvaidintą juoką. Matau kaip valgau, kaip Lidas man padeda užkasti lobį, kaip su Maribela žiūrime animacinius filmukus ir kemšame mamos pagamintus sausainius, kuriuos iš tikro ji nupirko parduotuvėje. Laikas jo akyse vis sukosi ir sukosi atgal. Nenorėjau sustabdyti jo. Pamiršau sumirksėti. Viską pamiršau ir man patiko!
Bet akyse ėmė kauptis ašaros.
Skambutis nučirškė, lyg sakydamas, kad laikas vis dar čia, bėga ir nesigręžioja atgal. O aš sumirksiu pirmoji, išstumdama iš akiduobių po ašaros kristalėlį.
###
:(
