Aš buvau čia ir buvau viena. Maribelos neberadau iškart kai nubudau, o mama pasišalino teisindamasi, kad tuoj nualps iš nuovargio ir maisto trūkumo. Paminėjusi maistą ir trūkumą viename sakinyje ji pasijautė gan nepatogiai, todėl kuo greičiau spruko pro duris.
Ir štai dabar čia vėl tyla. Mano palatos draugė čiauškutė, kuri visad nugriaudavo mano pastatytas garsui nepralaidžias sienas-jau tupi namuose ir ten ėda visų nervus.
Prisimenu jos pažadą aplankyti mane, bet apsimetu jog niekas to niekada nesakė.
Atsargiai nusimetu storą apklotą nuo kojų ir pastatau jas ant žemės. Vilnonės kojinės maloniai sulaiko šilumą ir nepraleidžia šalčio.
Iškart pasijaučiu geriau. Jau buvo pabodę gulėti toje pačioje būsenoje, kartais apsiverčiant ant šono, kad nenugulėčiau nugaros.
Vis dar subintuotais delnais remiuosi į lovą ir po truputį keliuosi. Kojos sudreba, tačiau kažkaip išsilaikau nesuklupusi.
Netvirtais žingsniais prieinu langą. Lauke jau spindi sniegas. Jis spaudžia medžių šakas, puošia pageltusią žolę ir skaudina mano akis.
Ramu, taiku, tylu, balta, šviesu, trapu-ne tik mano palatoje, bet ir už jos. Tačiau vis dėlto voriukas kambario kampe numezga aplink mane vienatvės voratinklį ir pasidaro taip liūdna, kad norisi sutraiškyti jį pamirštant tai, jog po to mane lydės nelaimės.
Atbulomis paeinu porą žingsnių atgal ir vėl suglembu ant lovos. Galva pati nusvyra ant pūkinės pagalvės, lyg persunkus gėlės žiedas.
***
-Padėk jį ir einam.
-Negi nenori pasisveikinti?
-Nenoriu būti pagautas!
Patalpa prisipildo šnabždesių. Pamaniau, kad balsai galvoje ir vėl grįžo, todėl pašokau iš lovos, tarsi nubudusi iš baisiausio košmaro. Bet mano persigandusį veidą po truputį perkreipia šypsena, kuri turbūt atrodė kraupiai. Paskutinį kartą šypsojausi kai...... Senokai.
Prie manęs stovėjo mergina rankose laikanti didžiulį pliušinį dramblį ir vaikinas, kuris tarp pirštų spaudė plastikinio maišelio rankenėles kur aiškiai matėsi ryškūs mandarinai.
Nei vieno iš jų vardų dar nežinojau, bet jie pirmieji mano lankytojai. Neskaitant mamos ir sesers, nes jos privalo tai daryti-būti čia ir žiūrėti į mano kvailą veidą.
-Labas, Ele! Sakiau, kad aplankysiu.-šypsojosi mergina.-Atsivedžiau ir jį, nes jis vis trypčiojo prie durų. Tikiuosi neprieštarausi.-Garsiai šnibždėjo mostelėdama ranka į vaikiną.-Bet tu turi niekam nesakyti, nes mes negalim būti čia.
Mergina-buvusi palatos draugė.
Vaikinas-nedraugas iš mokyklos.
-Sakei, kad ji nekalba.
-Užsikišk,-ji nenuleidžia nuo manęs akių ir vis šypsosi.-Jis kvailys. Ar jūs draugai?
-Pažįstami,-atsako vaikinas pavartęs akis, nors buvo klausta manęs.
Jie atrodė gan juokingai. Rimtuolis ir linksmuolė. Moliai.
-Atnešiau tau dovanų! Kaip jautiesi?
Tyliu, bet žiūriu į juos ir vis šypsausi.
Voratinklis ištirpo, o voriukas užsnūdo.
