Kartais durys atsidaro, o kartais užsidaro. Kartais užsitrenkia garsiai, kartais taip tyliai, kad net nepastebi. Tačiau pasitaiko ir taip, kad jos trenkiasi tiesiai tau į veidą be jokio pasigailėjimo ar klausimo: tu berniukas ar silpna mergaitė. Tiesiog...
Durys pasisveikino ir su manim. Todėl dabar, vos pasibaigus keturiom pamokom, nuleidusi galvą pėdinu namo, kol gumbas ant kaktos kraunasi lizdą.
Kažkoks trečiokas, kuris galimai turi super galių taip stipriai darė duris, ir taip greitai, kad man prireikė penkių minučių, jog suprasčiau kad jau sėdžiu ant žemės.
Seselė apžiūrėjusi mano kaktą tik atsainiai konstatavo: iki vestuvių sugis. Ir išrašiusi pasiaiškinimo lapelį išleido namo.
Po kojomis, ant šaligatvio, mėtosi suvytę lapai. Bijau pakelti akis į viršų ir nebepamatyti nei vieno likusio lapelio ant vienišų šakų.
Ar minėjau kaip nemėgstu žiemos? Ji ne tik šalta, bet ir niekuo dėtus žmones apkrėčia šaltumu. Gal krisdamas sniegas nevien ištirpsta ant drabužių ir nepaslėptų po kepure plaukų, bet įsigeria kažkur giliau ir tada šalta pasidaro ne tik išorėje? Paskui pasislėpę po dešimt sluoksnių drabužių mes norim apsisaugoti, sušilti, bet kai iš dangaus ir vėl kris sniegas, užvertę galvas grožėsimės pamiršę šaltį.
Kai išdrįsau pakelti akis kiek toliau, prieš save išvydau einančius vaikiną ir merginą. Iš eisenos atskyriau jog ten Lidas, o iš ilgų ir varno juodumo plaukų supratau, kad šalia jo einanti mergina-Ida. Jų net vardai pasako, kaip tobulai jie tinka kartu. Lidas ir Ida.
Gaila, kad aš negaliu priversti savęs jos pamėgti. Nors jau seniai pripažinau sau, kad tos žinutės buvo tik mano vaizduotė ir aš pagaliau džiaugiausi, kai telefonas nutilo, tačiau taip pat žinau, kad pavydžiu jai. Atrodo, pykstu ant visų žmonių, kuriems išsipildo mano svajonės.
-Elodėja!-šūktelėjo Lidas.
Pora stabtelėjo palaukdami, kol pasivysiu juos. Nupaišiusi šypseną veide pagreitinau ėjimą.
-Jau baigėsi pamokos?
-Dar ne, bet vienaip ar kitaip tu visvien jau pavėlavai.
Ida sukikeno. Saldus vanilės kvapas persimaišė su deguonimi.
-O kur tu eini?-Toliau klausinėjo draugas.
-Namo. Gavau į galvą iš durų,-pasitryniau kaktoje skaudančią ir jau iškilusią vietą.
-Kartais durys atsidaro netikėtai,-prakalbo Ida. Tik dabar prisiverčiau nužvelgti ją. Šypsena jos veide, o Lido ranka delne.
###
Taip, tos žinutės nuo Idos iš tikrųjų buvo tik jos vaizduotėje :)
Ir.... Aš tikiuosi, kad viskas nebuvo labai painu ir nesuprantama :)
