[ Best Friend's Brother ] B.S.

Introduction

Uh. Aš nemoku prisistatinėt todėl bandau kaip išeina. Esu Amanda Evans. Man 17. Yay *sarkazmas*. Turiu brolį Tristan. Ir žinoma pačią tobuliausią draugę Natalie. Dėja, bet ji nešioja pavardę Simpson. O taip ji turi brolį Brad kurio aš nekenčiu kaip ir jis manęs. Nežinau kodėl, tiesiog nesueinam. Aš dažnai ateinu pas Natalie todėl susitinku jį. Bet žiauriausia yra ta, kad Brad yra Tristan draugas todėl irgi dažnai ateina pas mus. Uh. Double problema. Aš net nežinau kodėl jo taip nekenčiu. Man kartais norisi jį pakast.

Jeigu rimtai, tai aš dabar einu iki Natalie. Ji gyvena... priešais mane. Mes gyvename gatvėje kuri yra rami ir čia namas šalia namo, o kitoj gatvės pusei tas pats todėl dar ir priešais namai. Ir Simpson gyvena tiesiai priešais mus. Todėl mes ir gerai sutariam. Dar dabar atsimenu tą dieną kai susipažinom.
"- Auč!- surikau kai nukritau nuo dviračio. Mano keliukas pradėjo kraujuot. Aš pradėjau verkt. Labai skaudėjo. Gerai mamytė sakė, kad neit su dviračiu į kiemą.
- Kas atsitiko?- paklausė kažkokia mergaitė atėjus. - Ej neverk, skauda?- parodė į keliuką. Aš palinksėjau ir sukūkčiojau.
- Aš Natalie,- šyptelėjo. - Pas tave namie yra mama?- paklausė.
- Aš Amanda, nėra, ji su broliu išvažiavo pasiimti tėčio iš oro uosto.
- Einam pas mane Amanda, mano mama sutvarkys tau keliuką,- šyptelėjo ir padėjo man atsistot. Šlubčiuodama ėjau link Natalie namo. Pasirodo jos namas priešais mano.
- Tu neseniai atsikraustei čia?- paklausė.
- Aha, prieš savaitę,- šyptelėjau.
- Gerai, būsim draugės,- išsišiepė.
- Mama!- pakvietė Natalie įėjus į namus.
- Mm?- paklausė jos mama atėjus.
- Amanda susižeidė koją, tėvai dar ne namie, gali padėt?- paklausė.
- Žinoma, ateik čia Amanda,- parodė ir aš nuėjau paskui. - Labai džiaugiuos, kad su Natalie bendrauji. Pastaruoju metu ji buvo viena ir užsidarius,- šyptelėjo.
- Ji labai faina,- išsišiepiau.
- Tu čia visada laukiama Amanda."

Ir va. Nuo tų žodžių aš dabar nesibeldus įėjau į namus. Nusiovau batus.
- Laba diena!- sušukau praėjus pro virtuvę kurioje buvo ponia Simpson.
- Labas mieloji, valgysi?- paklausė ir parodė į blynus.
- Ačiū, soti,- mirktelėjau.
Tiesa, tėčio jie neturėjo. Ilga istorija. Tiesiog nėra. Tiesa sakant pati tiksliai nežinau. Užlipau į antrą aukštą prieš sukant link Natalie kamabario susidūriau su tvirta krūtine.
- Ką tu čia darai?- sumurmėjo.
- Ne pas tave atėjau, traukis,- suurzgiau ir pastūmiau jį iš savo kelio. Greit nuėjau link Natalie kambario. Net nespėjau palenkt rankenos kai durys atsidarė. Natalie puolė man į glėbį.
- Sveikaa,- sumurmėjo man į plaukus.
- Labas, mes matėmės vakar- sukikenau ir mes įėjom į kambarį.
- Leisk paklaust, žinoma su broliu susidūrei ir dar persimetėt keliais įžeidžiais žodžiais ane?- nusijuokė.
- Ah, tu pažysti mane taip gerai,- atsidusau.
- Bet jūs tiktumėt, abu niurzgos, mėgstat įžeidinėt, panašiai elgetės,- sukikeno.
- A tu galvą pašalai moterie?- paspringau.
- Va! Jis sakytų tą patį!- suriko.
- Mhm, papasakok bobutei,- sumurmėjau.
- Brad!- pašaukė ji.
- Nu durnė, ką galiu pasakyt,- burbtelėjau ir ji tik sukikeno. Į kambarį greit įžengė garbanius.
- Mm?- paklausė.
- Jūs su Amanda tiktumėt, abu niurzgos, panašiai elgetės, įžeidinėjat,- išsišiepė ji. Aš dėjau face-palm ir tada sprigtą jai į petį.
- Tu gal galvą pašalai, moterie?- susiraukė.
- Sakiau!- suriko ir suplojo rankomis. Brad žiūrėjo nesupratęs. - Ji pasakė tą patį, beveik žodį į žodį,- parodė į mane.
- Ar tavęs niekas nemokė mandagumo, kad pirštu į žmones negalima rodyt,- burbtelėjau.
- Aj, kvaišos,- sumurmėjo Brad ir ėjo iš kambario.
- Aš tau parodysiu kvaišos!- surikau ir mečiau jam į galvą pagalvę. Jis atsisuko į mane.
- O šūdas,- sumurmėjau.
- Bėk!- suriko Natalie ir aš pasileidau bėgt. Na žinoma Brad paskui mane. Prabėgom pro virtuvę ir išgirdom mamos kikenimą. Aš išlėkiau pro duris. O jo. Basa. Bėgau per gatvę kai išgirdau mašinos pypsėjimą. Ir tada staigiai susidūriau su žemė, o ant manęs užkrito kūnas beveik mane prispausdamas.
- Wow, tu nori mirti Evans,- nusijuokė Brad. Aš pavarčiau akis.
- Nulipk nuo manęs Simpson,- suurzgiau.
- Ej, aš katik išgelbėjau tavo subinę, o tu taip atsidėkoji?- patempė lūpą jis.
- Oh, svajok,- pasakiau ir nustūmiau jį nuo savęs. Atsistojau ir tada vėl staigiai kritau, bet žemės nespėjau paliest nes tvirtos rankos mane pagavo.
- Manau tau reikia į ligoninę,- sumurmėjo.
- Mano koja!- suinkščiau iš skausmo. Brad mane paėmė nuotakos stiliumi ir aš pavarčiau akimis. Jis įsodino mane į savo mašiną. Pats įsėdo ir nuvažiavom. Aš parašiau žinutę Natalie, kad vos manęs nepartrenkė ir kad dabar važiuojam į ligoninę nes skauda koją.