[ Best Friend's Brother ] B.S.

Watch me

- Gavom rezultatus,- pradėjo. Tada giliai įkvėpė ir užsimerkė. - Ir jie ne patys geriausi.

- Kas buvo?- susirūpino Natalie.

- Tau. Diognazuotas vėžys.

***

- Amanda,- prakalbo Natalie.

- Ne.

- Prašau.

- Ne.

- Kalbėk su mumis.

- Ne.

- Bent jau duris atidaryk.

- Ne.

Kai tik išgirdau "naujienas" mes grįžom namo ir aš užsidariau kambaryje. Su nieko nekalbu ir neįleidžiu. Jie visi sėdi prie mano durų.

- Amanda. Brangioji, prašau atidaryk,- išgirdau Brad mamą.

- Bet galėsit įeiti tik jūs,- sušniurkščiau ir atsistojus nuo lovos atrakinau duris. Pro jas įėjo Brad mama ir aš iškart užrakinau vėl duris.

Atsisėdau ant lovos ant kurios sėdėjo jau ir ji. Nuleidau galvą ir leidau ašaroms tėkėti mano skruostais. Ponia Simpson prisislinko arčiau manęs ir stipriai apkabino.

- Šš, viskas bus gerai,- glostė mano nugarą.

- Ne nebus, aš sergu 4 stadijos vėžiu,reiškia, kad išgydyti nėra procentų,- sukūkčiojau.

- Bet mes bandysim, tu kovosi. Tu stipri.

***

- Nagi Amanda, tu negali sėdėti visą dieną namie ir niekur neiti,- prie manęs priėjo raudonomis akimis Natalie.

- Stebėk,- sumurmėjau.

Ji atsiduso ir pagriebė mano ranką pradėdama tempti. Mane iš lovos. Suurzgiau ir kritau veidu ant žemės. Truputį skaudėjo,bet stengiaus to neparodyti, toliau gulėdama.

- Kas čia buvo?- išgirdau Brad balsą. - Kodėl ji ant žemės?- jis supanikavo.

- Ji nesikelia iš lovos,- Natalie numykė.

Atsidusau ir atsistojau nuo žemės, atsisukdama į čia jau visus susirinkusius, tik Brad mama jau išėjus. Jaučiau kaip man vėl silpna darosi ir norisi verkt.

Pamačius visų raudonas akis nuo verkimo man pasidarė dar blogiau,todėl net nelaikiau ašarų, nes jos pradėjo ristis mano skruostais. Visi greit priėjo prie manęs ir apkabino.

- Viskas bus gerai, tau pavyks,- sušnibždėjo James. Papurčiau galvą ir atsitraukiau.

- Ne. Jūs visi puikiai žinot, kad man nepavyks ir aš mirsiu. Ir niekas jau to nepakeis. Todėl prašau susitaikyti su ta mintimi ir neverkti nes tai mane žlugdo. Galim tiesiog praleisti tą kažkiek laiko normaliai ir tada aš išeisiu palikdama jus čia, lygiai tokius pačius linksmus kaip ir prieš tai,- nusišluoščiau ašaras ir nuėjau į tuoletą, bei užsirakinau.

Pasižiūrėjau į veidrodį. Kažkada jame mačiau linksmą,nieko nepaisančią paauglę kuri šypsojosi iki tol kol jai žandai paskausta, o dabar tik matau išvarvėjusiom akimis, pabalusia oda, liūdną merginą.

Suknistas gyvenimas, suknista liga. Atrodo vienas žodis gali apversti visą tavo pasaulį ant kojų. Tu nebežinai kaip elgtis ir ką galvot. Ką daryt kai taip atsitinka?

Tėčiui aš nerūpiu, nes jo darbas yra vienintelis dalykas kurį jis mato, mano mama mirus ir laukia manęs.

Gal aš ir noriu mirt. Jokių problemų, tas pats kaip nueiti miegot ir niekada neatsikelti.

Bet manęs tai neguodžia, nes aš... bijau.

Aš bijau,kad aš nebepamatysiu svarbiausių žmonių savo gyvenime. Niekada nebeturėsiu galimybės jiems ištart labas ir sudie. Niekada nebeturėsiu galimybės pasakyti kaip aš juos myliu. Nepasakysiu,kad pasiilgau.

Aš nebeturėsiu nieko.

Aš bijau.

Gerai, gal aš truputį susigraudinau.

Pasaulyje kiekvieną dieną kažkurioje šalyje miršta ne viena ir ne du žmonės.

Ir kiek procentų iš tų žmonių sirgo sunkiomis ligomis? Kiek žmonių suprato, kad jie nebepasveiks ir paliks viską kas yra čia ir dings amžiams?

Kiek žmonių BANDĖ kovot, bet veltui?

Juk kiekvienas žmogus turi turėti galimybę pasirinkti kaip jie nori gyventi...